Šviesų mieste – muzika, panaikinanti kalbos ir kultūros sienas

Ar įmanoma viename mieste pamatyti ir sutalpinti tiek didingų architektūros šedevrų, pasinerti į įvairių kultūrų margumyną ir kartu atsidurti tarp tūkstančių žmonių, kuriuos vienija tas pats laukimas? Kaip atrodo miestas, kuriame istorija ir šiuolaikinė kultūra susitinka vienoje vietoje?

Toks šiandien yra Paryžius. Vieta, kurioje įstabūs rūmai ir šimtmečius menantys pastatai dera su čia nuolat verdančiu gyvenimu, o gatvėse susipina skirtingos tautos ir jų istorijos, tradicijos bei kalbos. Šią vasarą Prancūzijos sostinė tapo dar vienu pasaulio traukos centru – čia suplūdo daugiau kaip 150 tūkstančių žmonių iš įvairiausių žemynų, vedami bendro tikslo, – muzikos. Juos sukvietė vieni garsiausių pasaulio K-pop kultūros atstovų, ne vieno muzikos kritiko vadinami reiškiniu, iš esmės prisidėjusiu prie šio Pietų Korėjoje gimusio muzikos žanro pasaulinio išpopuliarėjimo. Tik vėliau tampa aišku, kad šios įspūdingos minios rinkosi į septynių jaunuolių pavadinimu „BTS“ koncertą.

Paryžiaus kontrastai: budrumo taisyklės

Sparčiai augant pramonei, į Prancūzijos sostinę kėlėsi darbo ieškantys žmonės iš pačių įvairiausių Europos regionų, o vėliau ir iš buvusių Prancūzijos kolonijų Šiaurės bei Vakarų Afrikoje, Azijoje. Šiandien būtent ši tautų ir kultūrų įvairovė kuria išskirtinį miesto veidą. Tačiau tam tikruose rajonuose didelis gyventojų tankis, intensyvus judėjimas ir nuolatiniai turistų srautai palieka žymę, kuri gadina miesto estetinį vaizdą. Netvarkingos gatvės, šiukšlės ir socialinę atskirtį patiriantys žmonės kontrastuoja su romantiškuoju Paryžiaus įvaizdžiu.

Vis dėlto bene didžiausias sunkumas, su kuriuo susiduria turistai, – budrumo būtinybė. Vos įžengus į Paryžiaus metro, per garsiakalbius nuolat primenama saugoti asmeninius daiktus ir nepalikti bagažo be priežiūros. Tokie perspėjimai čia tapę kasdienybe. Didžiuliai žmonių srautai sudaro palankias sąlygas kišenvagiams, įvairioms apgaulėms bei turistų patiklumu bandantiems pasinaudoti sukčiams. Todėl lankantis Prancūzijos sostinėje verta ne tik grožėtis architektūra ir kultūra, bet ir išlikti budriems – būtent tai leidžia kelionę prisiminti dėl įspūdžių, o ne dėl nemalonių netikėtumų.

Nežinoma Eifelio bokšto pusė

Ar tikrai įmanoma pažinti Paryžių nė karto nepakilus į Eifelio bokštą? Tikriausiai ne. Nors kelias iki viršūnės nėra lengvas, ypač kai termometro stulpelis perkopia +30 laipsnių ribą, o pirmuosius du aukštus tenka įveikti laiptais, kiekvienas žingsnis atsiperka pamačius tą vaizdą. Kylant vis labiau atsiveria Prancūzijos sostinės panorama, leidžianti suprasti, kodėl daugiau nei prieš 130 metų pastatytas Gustavo Eifelio kūrinys iki šiol išlieka vienu lankomiausių pasaulio statinių. Nors istorija mena, kad bokštas nugriautas turėjo būti dar po 20 metų nuo jo pastatymo, tačiau supratus, jog jis tampa praktišku objektu, miesto širdimi ir simboliu, mintys apie bokšto egzekuciją buvo nutrauktos.

Turistų pamiltas objektas slepia kur kas daugiau nei įspūdingus vaizdus. Kas metus Eifelis į biudžetą atneša apie 200 milijonų eurų apyvartos. Miesto simbolį kasmet aplanko apie 7 milijonai žmonių. Pačioje jo viršūnėje iki šiol išlikęs slaptasis Gustavo Eifelio kabinetas, kuriame inžinierius priimdavo garbius svečius. Įdomu ir tai, kad prancūzai bokštą dažniausiai vadina moteriškosios giminės vardu – La Tour Eiffel. Ant pirmojo aukšto konstrukcijos išgraviruoti 72 žymiausių XIX amžiaus mokslininkų, inžinierių ir matematikų vardai, tačiau svarbu paminėti, kad ten dominuoja tik vyrai, o šiandien vis dažniau kalbama apie būtinybę šalia jų įamžinti ir moterų, prisidėjusių prie mokslo pažangos, vardus.

Turistams nuostabą sukėlė ir faktas, kaip prižiūrimas bokštas, kad būtų apsaugotas nuo korozijos. Geležinis gigantas maždaug kas septynerius metus perdažomas rankomis – naudojant paprastus teptukus. Šis kruopštus darbas trunka iki dvejų su puse metų ir reikalauja ne tik kantrybės, bet ir išskirtinio tikslumo. Galbūt būtent dėl šio nuolatinio rūpesčio daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis statinys iki šiol išlieka gyvu Paryžiaus simboliu, kurį bent kartą gyvenime pamatyti iš arti ir į jį užkopti tikrai verta.

Užburiančios šviesos ir Sienos upė

Kai saulė nusileidžia, Paryžius pavirsta į visai kitą pasaulį – tikrąjį Šviesų miestą (La Ville Lumière). Triukšmingos gatvės, dienos kaitra ir nuolatinis skubėjimas likusioje sostinės dalyje nurimsta būtent ties Sienos upe. Viskas pasikeičia kai įlipu į laivą ir leidžiu sau grožėtis naktinio Paryžiaus įspūdingais horizontais. Vėsus upės vėjas atgaivina po dienos žingsniavimo akmeniniu grindiniu, o virš galvos atsiveria naktinis dangus, atsispindintis tamsiame, ramiai raibuliuojančiame vandenyje.

Plaukiant šia istorine miesto arterija, visi architektūriniai šedevrai išnyra iš visiškai kitos perspektyvos. Laivu aplankėme prabangųjį Aleksandro III tiltą su jo auksintomis skulptūromis, seniausią miesto tiltą Pont Neuf bei paslaptingus Dievo Motinos katedros siluetus. Tačiau labiausiai laukta akimirka – dvyliktą valandą nakties. Eifelio bokštas penkioms minutėms sužiba tūkstančiais stebuklingai mirksinčių švieselių, ir visame laive užgniaužia žadą. Krantuose sėdintys paryžiečiai moja praplaukiantiems laivams, o iš pakrantės kavinių sklinda lengva muzika.

Neįtikėtinas kainos ir įspūdžio santykis

Didžiausias netikėtumas laukia ties bilietų kasa. Paryžiuje, kur centrinėse gatvėse kava ar desertas gali pareikalauti nemažos sumos, o įėjimai į garsiausius muziejus (taip pat ir Eifelio bokštą, kurio turas kainavo 66 eurus) reikalauja išankstinio biudžeto planavimo, valandos ar pusantros pasiplaukiojimas naktine Siena kainuoja vos apie 25 eurus. Tokiame prabangos ir aukštų kainų mieste tai stebėtinai prieinama patirtis. Pasiplaukiojimas tampa galimybe bent trumpam sulėtinti tempą, atsitraukti nuo miesto šurmulio ir pamatyti tikrąją Paryžiaus eleganciją be jokio skubėjimo.

Stadioną drebinusi vienybės banga

Vos pravėrus stadiono vartus tapo aišku – tai ne eilinis koncertas. Tūkstančiai gerbėjų iš visų pasaulio kampelių, apsigaubę savo šalių vėliavomis, rankose laikantys švytinčias „ARMY Bomb“ lazdeles ir dainuojantys korėjietiškus tekstus, sukūrė atmosferą, kurią sunku pamiršti ir palyginti su bet kuriuo kitu šou. Atrodė, jog čia susirinko ne minia nepažįstamųjų, o viena didžiulė bendruomenė, kurią vienija muzika. Nors BTS neretai vis dar klaidingai vadinami „paauglių grupe“, realybė stadione bylojo visai ką kita. Akys džiaugiasi matydamos, kai vyresnio amžiaus moteris, pasipuošusi ryškiais rūbais, išsiblizginusi veidą papuošimais ir rankoje laikanti grupės ženklu tapusią lazdelę, drąsiai, be kompleksų žengia stadiono link ir patraukia ne vieno renginio lankytojo dėmesį.

Septynių vaikinų kūryba suvienijo skirtingas kartas: vyresnio amžiaus gerbėjai drąsiai vilkėjo oficialią BTS atributiką, puošėsi pačių kurtomis aprangomis, aksesuarais ir net įspūdingais kostiumais, o jų entuziazmas nė kiek nenusileido jauniausiems koncerto lankytojams. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad muzika neturi nei amžiaus ribų, nei stereotipų.

Tokio masto renginys neįmanomas be milžiniškų pajėgų. Už sklandžią koncerto eigą buvo atsakingi šimtai organizatorių, apsaugos darbuotojų, savanorių, medicinos personalo, technikų, scenos specialistų bei garso ir šviesų inžinierių. Kiekvienas žingsnis – nuo žiūrovų srautų valdymo iki įspūdingų scenos efektų – buvo kruopščiai suplanuoti, todėl net dešimtys tūkstančių žmonių judėjo stebėtinai sklandžiai. Renginio svarbą pabrėžė ir garbingi svečiai. Tarp jų – Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas su pirmąja ponia, kurių apsilankymas dar kartą priminė, kad BTS koncertai seniai peržengė vien muzikos renginio ribas. Jie tapo kultūriniu reiškiniu, gebančiu suburti ir pritraukti ne tik gerbėjus, bet ir pasaulio lyderius.

Pirmosios dainų natos pasklido ne galingų kolonėlių garsais, o dezorientuojančiu tūkstančių balsų choru. Atrodė, kad ausys plyšta ne nuo muzikos, o nuo neapsakomo džiaugsmo, kurį vienu metu išreiškė visa minia. Stadiono tribūnos virpėjo nuo sinchroniško trypimo, o žemė po kojomis, regis, drebėjo kartu su kiekvienu ritmu. Kiekviena daina tapo atskiru pasakojimu. Tobulai suderinta choreografija, įspūdingi pirotechnikos efektai, milžiniški LED ekranai ir šimtai šviesos spindulių sukūrė reginį, kuriame muzika susiliejo su teatru, šokiu ir naujausiomis technologijomis. Tačiau didžiausią įspūdį paliko ne technika, o žmonės – tūkstančiai balsų, vienu metu dainuojančių kiekvieną žodį, švieselės, apšviečiančios stadioną, ir jausmas, kad tą vakarą susivienijo skirtingų kultūrų žmonės.

BTS jau seniai nebėra tik muzikos grupė. Daugelio muzikos kritikų ir kultūros apžvalgininkų vertinimu, jie tapo vienais svarbiausių K-pop pasaulinės plėtros simbolių, atvėrusių Pietų Korėjos muzikai duris į didžiausias pasaulio arenas. Todėl šis koncertas buvo ne tik dar vienas pasirodymas gastrolių po pertraukos maršrute, bet ir įrodymas, kad muzika gali panaikinti kalbos ir kultūros sienas, o viena vasaros naktis Paryžiuje tapo prisiminimu, lydėsiančiu visą gyvenimą.

Grupės nariai 2021 m. buvo oficialiai paskirti Pietų Korėjos prezidento specialiaisiais pasiuntiniais ir sakė kalbą Jungtinių Tautų (JT) generalinėje asamblėjoje Niujorke.

Ema LINKEVIČIŪTĖ

Klaipėdos universiteto žurnalistikos specialybės studentė

Autorės nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas