Švietimo dilema: PP ar NP?
Įtraukiojo ugdymo esmė ir paskirtis trumpai nusakoma taip: sudaryti visiems vienodas ugdymo sąlygas. Tačiau paprasta logika diktuoja tokią minčių eigą: jeigu anksčiau klasėje mokėsi tik gebantys (nebūtinai norintys), tai į tokią klasę įkėlus negebančių pagal reglamentuotą 45-ių minučių pamokos laiką ir skiriamas užduotis mokytis kartu su bendraamžiais, o jei dar ir trikdančių darbinę rimtį, išeitų taip, jog tiems pirmiesiems sąlygos pablogėjo. Turintiesiems mokymosi sunkumų paprastinamos užduotys, taikomi įvairūs aktyvinimo ir mokymosi palengvinimo metodai, esant poreikiui, skiriami mokytojo padėjėjai. O kas tiems kitiems? Neturi tokių problemų, tai tegu sau sėdi ir mokosi? Turbūt ne.
Tema – plati, problema – sudėtinga
Mokyklų vadovams ir pagalbos mokiniui specialistų komandos nariams kalbantis su neturinčių spec. poreikių vaikų tėvais, pastarieji dažniausiai pripažįsta, kad lyg ir visiems turi užtekti vietos mokykloje. O piktinasi būtent normalių mokymosi sąlygų nebuvimu/praradimu dėl vieno ar kelių spec. poreikių bendraklasių dominavimo, problemos sprendimo nebuvimo. Tema labai plati ir sudėtinga. Nesijaučiu esąs didelis šios srities specialistas. Tačiau kadangi per ilgametę pedagoginio darbo praktiką gana dažnai teko su ja susidurti, norėčiau išsakyti keletą pastebėjimų.
Problemos radimosi pradžia – vaiko mokymosi sunkumų (ne)nustatymas. Jei atsiranda poreikis, Pedagoginės-psichologinės tarnybos specialistai tiria ir, nustatę vaikui turint mokymosi sunkumų, pateikia mokyklai rekomendacijų, kaip su tokiu vaiku dirbti: gali būti lengvinamos užduotys, skiriama logopedo ar/ir mokytojo padėjėjo pagalba. Deja, jei tėvai nesutinka, mokytojas (mokytojai) dirba tik intuityviai numanydami galimas vaiko problemas, ir tos problemos pamečiui vis gilėja. Kiek gajūs stereotipai, teko patirti praktikoje. Ne bando spręsti problemą, o bėga nuo jos, kaip būtų keista, dažniausiai geresne turtine padėtimi ir aukštesniu socialiniu statusu pasižymintys asmenys. „Aš visuomenėj gerbiamas asmuo…“ – teko skaityti iš vienos gerbiamos ponios nepasitenkinimų krušą, skriejančią mokyklos adresu. Taip, pripažinkime, kad tai didelė nelaimė, kai kam gal net tragedija, bet kišdamas galvą į smėlį neištaisysi bent to, kas įmanoma.
Nuo rimties trikdymo iki smurto
Kita didžiulė problema, dėl kurios labiausiai nepasitenkinimą reiškia „gerųjų“ mokinių tėvai – elgesio ir emocijų sutrikimų turintys vaikų bendraklasiai. Jų keliamos problemos – nuo pamokos rimties trikdymo iki smurto prieš bendraamžius. Neretai smurtas bei agresija pasireiškia ir prieš mokytojo padėjėją ar patį mokytoją. Kadangi kaip buvęs pedagogas vis dar gaunu siūlymų dalyvauti įvairiuose seminaruose, atsidarau elektroninį paštą ir skaitau „Ugdymo meistrų“ kvietimą. Kviečia į praktinius mokymus susipažinti su individualizuotomis teigiamo elgesio mokymo strategijomis, žadama pateikti praktinių patarimų, kaip tinkamai reaguoti į tokių vaikų agresijos protrūkius. Šis seminaras – šiuolaikinio mokytojo gynyba, jis turi būti tam pasiruošęs. Taip sakau, nes dirbdamas mokykloje savo akimis mačiau, kaip agresyvus vaikas, beje, pradinukas, kanda mokytojo padėjėjai į ranką, spiria, bandomas drausminti daužo kėdes ir suolus. Kadangi tuo metu dar nebuvau išklausęs seminaro apie pozityvaus elgesio mokymo strategijas, vieną kartą valgykloje nesusilaikiau. Tuo metu mokytoja ir jos padėjėja dalino vaikams patiekalus ir nematė, kad vienas iš „gerai žinomų“ jų klasės vaikų vis stumdo ir kumščiuoja bendraklasę mergaitę. Priėjęs stipriai suėmiau už rankų ir kažką pikto pasakiau. Tik reikėjo matyti šio vaiko plačiai išplėstas iš nuostabos akis, kurios šaukte šaukė: „Kas čia dabar per naujiena? Kas drįso mane paliesti?“
Dar viena istorija, kurią man neseniai pasakojo pažįstama močiutė. Jos anūkė vis skųsdavosi, kad yra skriaudžiama bendraklasio berniuko, kuris mokomas pagal „palengvintą programą“. Mergaitė skundėsi, kodėl „jam viskas galima, o mums nieko“. (Šiais žodžiais maža mergaitė tarsi paneigė teiginį apie visiems sudaromas vienodas sąlygas, tačiau tarsi patvirtino kitą teiginį, jog mažo vaiko lūpomis dažnai pasakoma tiesa: „Karalius nuogas“). Neapsikentusi vienąkart patykojo, kai niekas nematė, ir įkrėtė skriaudikui. Nuo to karto, pasak mergaitės, skriaudikas atstojo. O močiutė sako iki šiol nesuprantanti, kokia liga sirgo jos anūkės skriaudikas, kad taip staigiai pasveiko. Aš jokiu būdu neproteguoju taip elgtis, tik klausiu, ar nebus taip, kad šio vaiko smurtinių polinkių tenkinimas ateity tik vešės.
Patogių laikų nėra
Dar dirbant mokykloje viename tėvų švietimo renginyje teko klausytis kviestinio lektoriaus pamokymų pedagogams, jog šie norintys „patogių vaikų“, kurie sėdi tvarkingai ant suolo rankeles sudėję ir paklusniai vykdo mokytojo nurodymus. „Patogių vaikų“ laikai baigėsi, teigė lektorius. Norėtųsi jam paprieštarauti. Ne dėl „patogių vaikų laikų baigties“, o dėl to, kad tokių laikų niekada ir nebuvo. Kiek prisimenu, „mano laikais“ buvo pakankamai ir patyčių, ir peštynių, net chuliganizmo. Tačiau prireikus visuomenė rasdavo būdų sudrausminti. Prieš mokytoją niekas nėra net bandęs rankos kelti. Dabar viešumoje yra nuskambėję bent keli atvejai, kai mokinys sumuša mokytoją. Įdomu, kiek dar liko neviešinta?
Kas suskaičiuos, kiek pas mus yra švietimo įstaigų, kuriose vienas ar keli vaikai terorizuoja visą vaikų darželio grupę ar mokyklos klasę. Pozityvaus elgesio mokymas ir kitos taikomos strategijos metodikos, deja, laukiamų rezultatų taip greitai neduoda. Suprantama, tam reikia laiko. Tik klausimas – kiek? Ir laukia visi. Darželinuko tėvai laukia, kada vaikas pradės lankyti mokyklą, – gal tuomet perkels į kitą kolektyvą. Tačiau dažniausiai nebėra kur: tokių vaikų yra beveik visose klasėse. Tėvai vėl laukia, kol vaikas pereis į dalykinę sistemą, gal nors tuomet kas nors pasikeis…
Siekiame aklai lygiuotis
Norime to ar ne, manau, turime pripažinti, kad emocijų ir elgesio sutrikimų vaikų, ypač su stipriai išreikšta agresija, nebaudžiamas reiškimasis bendrojo lavinimo klasėse lieka neišspręsta problema. Šitą sistemą perėmėme iš Vakarų, tų pačių, iš kurių mokomės demokratinio gyvenimo principų? Anokia čia demokratija, kai vienas terorizuoja daugumą. Beje, ten, Vakaruose, ne toks jau retas reiškinys, kai mokyklose nepatikusius bendraklasius (ir mokytojus) ne muša, bet šaudo. O tokia situacija, kai individas su savo nevaržoma asmens laisve iškeliamas aukščiau už visuomenę, yra kažin ar mums priimtina kraštutinio liberalizmo išraiška. Prisiminkime Skandinavų šalis, į kurias taip norime lygiuotis. Nesenus įvykius Danijoje, dabar – Švedijoje. Užsimanė žmogus deginti Koraną, ir ką tu jam − tokia jo, kaip individo, vienintelio ir nepakartojamo, valia, asmens laisvės išraiška. Tokią akciją saugo policija, kad viskas vyktų sklandžiai. Ir visai nesvarbu, kad jis savo veiksmais pažeidžia milijardus kitų, vienintelių ir nepakartojamų, švenčiausius jausmus. Asmens laisvė – aukščiau už visas moralines normas. Apie neseniai gausiais komentarais nuskambėjusią „Euroviziją“ nebekalbu, – pakankamai prikomentuota. Skirtumas tik tas, kad mažas vaikas neateis ir nepasakys: „Karalius nuogas“. Daugelis komentuojančiųjų teigė, kad šį šou reikėtų rodyti su žyma N-16.
O pasimokyti iš Vakarų, ypač iš tos pačios Skandinavijos, iš Švedijos, tikrai turime ko. Kad ir mokesčių reformos, kurios mūsų Vyriausybė ir Seimas niekaip negali ar nenori priimti. Kadangi visiems – ir bėdžiams, ir didelius turtus valdantiems galioja ta pati tvarka, pas mus nepaliaujamai didėja milijardierių gretos. Kaip teigia statistika, kiekvienam milijardieriui priklauso atitinkamas skaičius ubagų… Įvedus skandinavišką progresyvinę mokesčių sistemą, padidėtų valstybės biudžetas, gal ir švietimo problemoms spręsti nubyrėtų daugiau pinigų…
Straipsnio pavadinimo paaiškinimas
Kritikuoti lengva, o ką pats siūlai? – žinau nuskambant klausimą. Nelabai ką norisi siūlyti. Viena, kaip sakiau, nesu šios srities specialistas, antra, pakankamai jau esame siūlę, kad ir dėl mokyklų struktūros, tik kad niekas nenori girdėti – važiavo ir nuvažiavo buldozeriu. Siūlymas gali būti tik vienas – grįžti prie pačios esmių esmės – mūsų mokyklos, paremtos tautos kultūra ir tradicijomis kūrimo, diegti ir ugdyti tai, kas artima ir priimtina mums, o ne po gabaliuką preparuoti ir įvedinėti patirtį iš Vakarų. Stiprų teorinį pagrindą turime – Tautinės mokyklos koncepcija. Jei būtume ja vadovavęsi, gal jau šiandien Vakarų šalių pedagogai kai kurių patirčių vyktų mokytis pas mus, o ne mes pas juos.
Klausiate, ką reiškia pavadinimas? Tai tradiciniai turinčių specialiųjų poreikių mokinių vertinimai: PP – padarė pažangą, NP – nepadarė pažangos. Ką rašysime?
Dar noriu priminti, kad laikraščio redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnio autoriaus nuomone.
Egidijus ŽIEDAS
Asociatyvi nuotr.
