Tas pats, bet kitoje saujoje

Humoreska

Žinomas visuomenės veikėjas, paėmęs kyšį, įkliuvo specia­liosioms tarnyboms. Triukšminga sulaikymo operacija buvo parodyta per televiziją, apie ją pranešė visos žiniasklaidos priemonės. „Tas jau sės ilgam, seniai reikėjo tokius izoliuoti nuo visuomenės“, – piktinosi liaudis. Taip ir buvo, bet ne visai. Patyręs tyrėjas, per savo praktiką „išlukštenęs“ ne vieną nusikaltėlį, apklausdamas suimtąjį nedaugžodžiavo:
– Ar užuodžiate, kuo šitas reikalas pačiam kvepia?
Veikėjas vaipydamasis pasukiojo galvą, keletą kartų demonstratyviai patraukė nosimi:
– Deja, turiu tamstą nuliūdinti, neužuodžiu, tikriausiai čia kaltas koronavirusas.
Šalia jo sėdėjęs garsus advokatas kreipėsi į tyrėją:
– Aš jums iš karto pareiškiau, kad mano ginamasis nekaltas. Ką tik pats įsitikinote, jog aš buvau teisus – kalta pan-de-mi-ja. Reikalauju dar kartą peržiūrėti visas aplinkybes. Štai jums patys naujausi įrodymai, – advokatas ištiesė pažymą, liudijančią, jog vargšas kaltinamasis yra praradęs pinigų skonį ir saiką, kas jį galimai ir įklampino įprastoje kasdienėje situacijoje.
Taip gražiai prasidėjęs tyrimas akimirksniu užstrigo. Apie tai buvo pranešta atsakingiems asmenims, tie susisiekė su dar atsakingesniais. Ką tik užvesta byla buvo grąžinta su grifu „Nedelsiant izoliuoti“, profesio­nalas tyrėjas, kad neužsikrėstų, pakeistas ką tik persirgusiu naujoku be jokios praktikos, bet su dvidešimt penkiais antikūnais. Visuomenės veikėjas izoliavosi nuo visuomenės savo apartamentuose ir iškart lengviau atsikvėpė. Kas pusmetį virtualiuoju būdu informuodavo besidominčius, jog virusas pasitaikė kaip reta stiprus. Veikėjo uoslė dingo keleriems metams, vėliau atsiradusios komplikacijos – dingusi atmintis bei karantinas – nugramzdino bylą užmarštin.
Tuo pat metu toje pačioje šalyje gyveno toks Petras, nuolat geriantis ir amžinai alkanas. Vieną dieną jis kieme pamatė nuobodžiaujančią vištą, slampinėjančią iš vieno krašto į kitą be jokio aiškaus tikslo.
„Aš jai parodysiu juoką“, – sugalvojo Petras, kaip aną pralinksminti. Azarto pagautas nepastebėjo, kad kiemas ne jo, o kaimyno, griebė tą vištą ir po gero pusvalandžio jau pusplikę panardino į puodą. Pasklidus pirmiesiems kvapams, pasirodė policininkai. Užlaužė Petrui rankas ir šypsodamiesi paklausė:
– Ar bent užuodi, kuo šitas reikalas tau kvepia?
Matėsi, kaip Petras nuoširdžiai stengiasi, įkvepia ir vienaip ir kitaip išpučia ir vėl traukia į save:
– Gaila, bet praradau uoslę, tikriausiai man korona… Pageidaučiau izoliuotis.
– Tu teisus, – dideliam Petro džiaugsmui policininkai nesiginčijo, – izoliuotis, tai izoliuotis.
Ir su didžiausia pagarba bei palyda išvežė jį į Šiaulių tardymo izoliatorių. Ten atsidūrus, korona įsisiautėjo, prasidėjo kaulų laužymas, nenuslopęs tol, kol Petrui grįžo uoslė. Deja, atliktas testas buvo teigiamas. Aptriušęs Petro namelis neatitiko sanitarinių normų, reikalingų izoliacijai ir išsigydyti. Pasitaręs teismas rado tam labiausiai tinkamą vietą. Sveikatos pataisymui Petras buvo pasiųstas dvejiem metams į pataisos namus.

Algimantas VAŠKYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių