Tautiniai jaunimo reikalai: ar su gėdos atspalviu, ar „žiūrėk, kaip čia cool“

Galvoju, kad dar esu pakankamai jauna, kad priklausyčiau jaunimo kategorijai. Bėda tik, kad feisbuko komentatoriai galvoja kitaip – sakė, jei gintarinius karolius nešioju, tai smėlis byra, iš kalbos – gryna sena bobutė, o renginių klausimu priklausau „Duokim garo“ kategorijai, nes nemanau, kad Joninių/Rasų šventes reikia supopsinti iki negalėjimo ir nutautėjimo. Ką padarysi.
Na, visgi leidžiu sau galvoti kaip galvojusi ir vertinti tą bei aną iš jaunimo perspektyvos. Taigi šįkart kilo šioks toks pamąstymas dėl to, kaip jaunimui pristatoma tautinė, tradicinė kultūra.
Apskritai prieš pradedant šią temą reikėtų pasakyti, kad tautinė kultūra yra tapusi varnelių ir projekčiukų klausimu: projektas praėjo, varneles sudėjom, o kaip įgyvendinom – lai pasiunta. Taip yra, ginkdie, ne visada, ir yra labai gražių pavyzdžių, kai projektinės lėšos panaudojamos tikslingai ir naudingai.
Obettačiau – tautiniai reikalai mūsuose neretu atveju įgyja arba gėdos atspalvį (suprask, „kaimas, nelygis, pažiūrėsiu ir pažvengsiu, bet tikrai nedalyvausiu“, ir visa kita), arba „žiūrėk, kaip čia cool – dėl to turi pa’join’inti“
Aš suprantu, kad norima priartinti tautinę kultūrą prie jauno žmogaus. Ir kad tautinė kultūra pirmiausia turėtų būti gyvoji kultūra. Viską suprantu.
Ir prieš anglų kalbą nieko neturiu, mano darbui ji labai reikalinga. Nesijaučiu atsilikusi technologiškai, o ir šalia jaunesnio jaunimo tenka būti nemažai – taigi ir stebėti, kas jiems svarbu.
Bet kai paveldas pradeda tarnauti populiariajai kultūrai, jau nebesuprantu: stovi mergaitė, kalbina Lietuvos moksleivių dainų šventės dalyvius apie jų regiono tautinius kostiumus ir atsakinėja jiems „aaa, nais, aha, kūl“. Įrašas daromas nacionalinio transliuotojo paauglių kanalui.
Negalvokit, nesakau, kad reikia su bizūnu prie kiekvieno penkiolikmečio. Šnekamoji kalba yra šnekamoji. Ir kitokia informacijos pateikimo forma irgi nieko. Tuo labiau nekalbu apie tuos kardinalius atvejus, kai tautininkai užsimoja prieš tarptautinius žodžius, kurių net neturime kuo pakeisti, o bandydami skambame juokingai.
Tik man kyla tokių keistų klausimų, lydimų dar keistesnio jausmo.
Kodėl negalima jaunimui kurti turinio jiems rūpimomis temomis, pavyzdžiui, tarmiškai? Jei jau skelbiami tarmių metai ir panašiai…
Kodėl tautinė kultūra nuleidžiama iki „nais“ lygio viešoje erdvėje, užuot ieškojus kitų būdų sudominti jaunus žmones?
Kodėl nei nuo darželio, nei mokyklos nėra nuoseklesnio veiksmų plano, kaip vaikuose išlaikyti susidomėjimą savo paveldu, o po to reikia mesti kaip gelbėjimosi ratą tą visko sulėkštinimą ir suplokštinimą?
Ar nėra lietuviško jaunimo žargono? Man atrodo, kad yra.
Kodėl renkamės tiesiogiai tarnauti vertybinio pagrindo neturinčiai vartotojiškai vakarų kultūrai, atėjusiai per socialinius tinklus?
Ar galvojame, kad vertybes iš ugdymo (net – o gal ypač – jei jis viešojoje erdvėje) išbraukę po kelių kartų džiaugsimės rezultatu?
Ar laikome jaunus žmones tokiais bukais, kad manome, kad juos veikia tik „nice/cool/sick“ kalba?
Ar jaunimą sudominti gali tik tie influenceriai, kurie patys lietuviškai (net nekalbu apie tarmes) liežuvį vos apverčia? Yra juk ir kitokių gerų pavyzdžių – va juos pirmiausia mokyklos turėtų kviestis.
Ir ar nebūtų žymiai naudingiau po mažą lašelį formuoti požiūrį, kad tautiškumas nėra gėda, kad tai yra įdomu, kad tarmę mokėti yra kieta, kad mokėjimas lietuviškai mintis dėstyti pirmiausia rodo išsilavinimą ir gebėjimą logiškai mąstyti?
Galvokit, ką norit – šiaip pamąstymui rašau. Kai buvau paauglė (ir dar šiek tiek po), visokias žargono stadijas, įskaitant angliškus įterpinius, pati praėjau. Tik įdomiausia, kad sugebėjau atskirti kasdieninę kalbą su draugais nuo tos, kuria bendraujama renginiuose, mokykloje, universitete ir dar kur. Manyčiau, būtent dėl to, nes vyresni nelaikė manęs tokia buka, kad nesugebėčiau viso to atskirti. Kai kas nors bandydavo tyčia kūlinti, naisinti ir dar bala žino ką, jausdavausi mažų mažiausiai nepatogiai.
O ir žemaitiškai nuo gimimo kalbėdama netapau beraštė – nes turėjau galvoje aiškų atskyrimą tarp bendrinės kalbos ir tarmių. Tuo metu mano bendraamžiai, kuriuos nuo vaikystės laužė kalbėti pustarme, nes gryna bendrine nepavyko, vargo žymiai daugiau.
Na tai kiek dar viską siaurinsim, plokštinsim, lėkštinsim – gal kol paties tautinio paveldo nebegalėsime vadinti tautišku? O gal tol, kol apie jį galėsime kalbėti visaip, tik jau nebe lietuviškai?

Nesijaučiu atsilikusi technologiškai, o ir šalia jaunesnio jaunimo tenka būti nemažai – taigi ir stebėti, kas jiems svarbu. Bet kai paveldas pradeda tarnauti populiariajai kultūrai, jau nebesuprantu: stovi mergaitė, kalbina Lietuvos moksleivių dainų šventės dalyvius apie jų regiono tautinius kostiumus ir atsakinėja jiems „aaa, nais, aha, kūl“. Įrašas daromas nacionalinio transliuotojo paauglių kanalui.

Apskritai prieš pradedant šią temą reikėtų pasakyti, kad tautinė kultūra yra tapusi varnelių ir projekčiukų klausimu: projektas praėjo, varneles sudėjom, o kaip įgyvendinom – lai pasiunta. Taip yra, ginkdie, ne visada, ir yra labai gražių pavyzdžių, kai projektinės lėšos panaudojamos tikslingai ir naudingai.