Dvariškumas ir žemaitiškumas Vėžaičiuose niekada nebuvo atskirti neperžengiama siena
Vėžaičių kultūros centras šiandien išgyvena išskirtinį etapą, kurio epicentre – gebėjimas sujungti iš pažiūros skirtingus pasaulius. Dvariška elegancija ir tvirtas žemaitiškas charakteris – tai dvi jėgos, formuojančios išskirtinį Vėžaičių kultūrinį identitetą. Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana CIPARIENĖ prisipažįsta, kad ši sinergija jai itin artima: dvariškasis etiketas atkeliauja iš bajoriškų giminės šaknų ir gidės patirties, o žemaitiškumas – iš pačios prigimties. Nors suvaldyti šiuos du polius komandoje kartais tampa iššūkiu, profesionalūs meno vadovai ir kūrybingi darbuotojai kasdien įrodo: šios dvi kultūros viena kitą tik papildo. Pokalbis su D. Cipariene – apie kūrybinius ieškojimus, kasdienybės iššūkius ir Vėžaičių kultūrinį veidą, kurio nesupainiosi su jokiu kitu.
Istorinės erdvės – didelis iššūkis
–Gerbiama Diana, Vėžaičių kultūros centras yra išskirtinis – jis įsikūręs rekonstruotose grafų Volmerių dvaro neoklasicistinio (neogotikinio) stiliaus arklidėse. Kaip pati pastato aura ir istorinė erdvė diktuoja Jūsų kasdienę veiklą bei kultūrinę viziją?
–Kultūrinės veiklos vystymas istorinėse erdvėse – tai kartu išskirtinė dovana, didelis iššūkis ir gili atsakomybė. Ši ypatinga aura įpareigoja nuolat domėtis praeitimi, tyrinėti dvarų kultūrą ir ieškoti būdų, kaip kūrybiškai, bet nenutolstant nuo istorinės tiesos, pateikti kultūrinį turinį šiandienos žmogui. Kasdienybėje tai reiškia, kad nesame tik renginių organizatoriai – esame šios erdvės įveiklintojai ir pasakotojai. Kiekviena čia vykstanti paroda, koncertas ar susitikimas natūraliai įgauna dvariško svorio ir estetikos, o mūsų vizija – paversti šias istorines arklides gyvu, kvėpuojančiu kultūros židiniu, kuriame praeitis susitinka su dabartimi…
–Jūsų centro šūkis ir kryptis dažnai įvardijama kaip dvariškumo ir žemaitiškumo dermė. Iš pirmo žvilgsnio tai dvi skirtingos kultūrinės srovės: elitinė dvaro kultūra ir gili, žemiška žemaičių etnokultūra.
Kaip pavyksta jas sujungti po vienu stogu?
–Šių dviejų krypčių sinergija man yra labai natūrali: dvariškumas – mano pasirinkimas ir papildoma kompetencija, o žemaitiškumas – mano prigimtis. Esu sertifikuota gidė, turiu ir bajoriškų giminės šaknų, todėl dvaro etiketas ir istorija man labai artimi. Kartu manyje teka stiprus žemaitiškas kraujas. Žinoma, suderinti šiuos du polius komandoje, ypač neturintiems žemaitiškų šaknų, kartais būna iššūkis, tačiau kultūros darbuotojams iššūkiai yra kasdienybė. Turime nuostabius darbuotojus, profesionalius meno vadovus, su kuriais kartu ieškome kūrybinių sprendimų. Šios dvi kultūros pas mus nesipriešina – jos viena kitą papildo, suteikdamos Vėžaičiams unikalų, niekur kitur nesutinkamą kultūrinį veidą.
–Vėžaičiuose organizuojate tokias edukacijas kaip „Grafienės nosinaitė“, „Tapymas su Volmerytėmis“ bei renginį „Volmerio vakarienė“. Kaip į šias dvariškas iniciatyvas reaguoja vietos bendruomenė?
Istorija pati mums tiesia pagalbos ranką – juk ir patys grafai Volmeriai laisvai kalbėjo žemaitiškai, todėl vietos bendruomenei, manau, šios iniciatyvos yra artimos. Dvariškumas ir žemaitiškumas Vėžaičiuose niekada nebuvo atskirti neperžengiama siena. Galiu tik pasidžiaugti, kad vietiniai gyventojai labai palankiai priima edukacijas, o atvykę svečiai lieka sužavėti kai ekskursijas ar edukacines programas vedame žemaičių tarme, žmonėms tai tampa papildoma, itin patrauklia atrakcija. Jie nuoširdžiai pasimėgauja gyva kalba ir visada dėkoja už autentiškumą. Tai įrodo, kad dvariškos elegancijos ir žemaitiško nuoširdumo derinys veikia nepriekaištingai.
Oninės – pasididžiavimo simbolis
–Kasmetinės Oninės Vėžaičiuose švenčiamos jau nuo 1914 metų. Kaip šioje tradicinėje atlaidų ir miestelio šventėje atsispindi liaudiškos (žemaitiškos) ir dvariškos kultūros elementai?
–Oninių šventė, skaičiuojanti gilias tradicijas nuo 1914 metų, Vėžaičiuose jau seniai tapo mūsų pasididžiavimo ir pagarbos praeičiai simboliu. Šioje šventėje dvariškoji kultūra ir žemaitiškas dvasingumas susitinka pačiu gražiausiu būdu. Pradedame nuo iškilmingų Šv. Onos atlaidų bažnyčioje – tai dvasinė, sakralioji bendruomenės šventės dalis. Vėliau šventė persikelia į dvaro parko erdves, kur susipina abi tradicijos: čia skamba ir žemaitiška šneka, ir griausminga muzika, vyksta tradicinės mugės, o kartu išlaikoma dvariška estetika, elegantiškas svečių priėmimas ir pagarba istorinei aplinkai. Tai šventė, kurioje kiekvienas pajunta savo krašto šaknis.
–Žinome, kad pati aktyviai puoselėjate žemaičių kalbą, rengiate žemaitiškus skaitymus, supažindinate vaikus su krašto simbolika.
Kodėl, Jūsų nuomone, šiandieniniame globaliame pasaulyje vis dar svarbu garsiai ir išdidžiai kalbėti žemaitiškai?
–Žemaičių kalba yra mūsų savastis, mūsų unikalus identitetas ir tapatybės stuburas. Būtent tuo mes esame įdomūs patys sau, visai Lietuvai ir pasauliui – juk globalizacijos amžiuje didžiausia vertybė yra išlikti savitam. Kalba yra vienas svarbiausių tėvynės ir valstybingumo simbolių, o tarmė – gyvoji tos kalbos siela. Kai žmogus kalba tarmiškai, iškart išryškėja jo charakteris, nuoširdumas, gilus ryšys su savo gimtąja žeme. Kalbėti žemaitiškai man reiškia ne tik saugoti praeitį, bet ir kurti gyvą, stiprią ateities bendruomenę.
Augina motyvaciją ir mentorystę
–Kultūros centro stuburas – jo žmonės ir meno kolektyvai. Kuo išsiskiria Vėžaičių kultūros centro ir jo Lapių skyriaus saviveiklos meistrai (dainininkai, šokėjai, kanklininkai)?
–Didžiausias mūsų centro turtas – tai savo darbą beprotiškai mylintys profesionalūs meno vadovai, kūrybiški ir atsidavę darbuotojai bei vietos žmonės. Turime vadovų, kurie savo kolektyvus ugdo jau ne vieną dešimtmetį ir kuriais ypatingai didžiuojamės: tai choreografė Ingrida Sutkienė, kanklininkė Ramutė Pozingienė, vokalo vadovė Daiva Šilinskienė. Jų vedami saviveiklininkai yra puikiai žinomi ne tik Vėžaičiuose ar Klaipėdos rajone, bet ir visoje Lietuvoje bei užsienyje. Lietuvos nacionalinis kultūros centras mūsų kolektyvams yra suteikęs aukštą II meninę kategoriją. Tai liudija apie itin aukštą meistriškumą, kurį pasiekiame tik dėl nuostabių, degančių ir repeticijoms laiko negailinčių mūsų saviveiklininkų.
–.Esate minėjusi, kad kultūros centruose dažniausiai būna profesionalų startas. Kaip Jūsų vadovaujamas centras padeda atsiskleisti vietos talentams ir motyvuoja juos siekti aukštesnio meninio lygio?
-Šitų žodžių tikrai neišsižadu. Kultūros centras yra ta saugi ir palaikanti erdvė, kurioje kiekvienas mažas ar didelis talentas gali žengti savo pirmuosius profesionalius žingsnius. Mes aktyviai drąsiname vietos žmones – nuo darželinukų iki senjorų – išbandyti save scenoje. Motyvaciją auginame per kokybišką edukacinį procesą, profesionalių vadovų mentorystę ir, žinoma, per galimybes pasirodyti rimtose scenose. Rengdami koncertus, bendrus projektus su profesionaliais atlikėjais, veždami savo kolektyvus į respublikinius konkursus bei Dainų šventes, parodome jiems, kad jų veikla yra labai vertinga. Pamatę žiūrovų akis ir sulaukę įvertinimo, saviveiklininkai užsidega noru tobulėti ir kelti savo meninę kartelę. Auginama drąsa, bendruomeniškumas ir pasididžiavimas savo kraštu.
Asmeninis pavyzdys įkvepia
–Jus renginiuose galima pamatyti ne tik sakančią oficialias kalbas, bet ir vilkinčią dvaro ar tautinį kostiumą, dainuojančią ar net mušančią būgną. Kiek vadovui svarbu pačiam būti kūrėju, kad įkvėptų savo kolektyvus ir bendruomenę?
–Esu tikra, kad kultūros įstaigos vadovas negali būti tik sausas administratorius – jis privalo degti ta pačia kūrybine ugnele kaip ir jo bendruomenė. Kai pati užsivelku tautinį kostiumą, dainuoju ar kartu su visais į rankas paimu būgną ar mikrofoną, ištrinu bet kokius dirbtinius barjerus tarp „valdžios“ ir saviveiklininkų. Tai rodo mano nuoširdžią pagarbą jų darbui ir meilę tam, ką darome. Asmeninis pavyzdys įkvepia labiau nei pačios gražiausios kalbos. Manau, kai bendruomenė mato kartu kuriantį, besidžiaugiantį ir scenos jaudulį išgyvenantį vadovą, gimsta ypatingas pasitikėjimas, vienybė ir bendras dvasinis pakylėjimas.
– Jeigu grafai Volmeriai šiandien užsuktų į buvusias savo arklides – dabartinį Vėžaičių kultūros centrą – kaip manote, kas juos labiausiai nustebintų ar pradžiugintų?
–Manau, jiems būtų be galo malonu matyti, kaip atsakingai, su kokia meile ir pagarba yra prižiūrimi jų statyti pastatai bei senasis parkas. Kartu jie tikriausiai liktų labai nustebę, jei teatralizuotoje ekskursijoje netikėtai sutiktų pačių savęs ar savo dvariškių prototipus – tarsi gyvus praeities atspindžius. Grafus neabejotinai pradžiugintų gausybė į Vėžaičius plūstančių svečių ir lankytojų. Jiems patiktų, kad šiose erdvėse šiandien tiek daug gyvybės, judesio, kad čia nuolat skamba muzika, dainos ir nuoširdus juokas. Labiausiai jie džiaugtųsi žinodami, kad jų pamatas nebuvo sugriautas, o jų kurta istorija šiandien puoselėjama su didžiausiu dėkingumu ir pagarba. Tai įrodo ir šiandien mūsų centre vykstanti istorinę konferencija apie Lietuvos dvarų paveldą ir rytoj jau penktąjį kartą organizuojama Volmerio vakarienė.
Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ
Kultūros ministerijos komentaras:
–Kultūros ministerija dvariškosios ir žemaitiškosios kultūros sinergiją regionų kultūros centruose vertina kaip galimybę visapusiškai atskleisti vietos istorijos, kultūrinės tapatybės ir paveldo daugiasluoksniškumą. Tokia skirtingų tradicijų dermė leidžia ne tik išsaugoti kultūros paveldą, bet ir aktualiai jį pristatyti šiuolaikinei visuomenei.
Vėžaičių kultūros centro veikla yra puikus pavyzdys, kaip istorinis paveldo objektas gali tapti tikru kultūros židiniu. Buvusiose Volmerių dvaro arklidėse įsikūręs kultūros centras sėkmingai derina dvariškosios kultūros tradicijų pristatymą su žemaitiškosios tapatybės, kalbos, papročių ir bendruomeninių iniciatyvų puoselėjimu.
Siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp šių tradicijų, svarbu, kad kultūros centrų veiklose būtų nuosekliai skiriamas dėmesys tiek autentiškam dvarų paveldui, tiek gyvajam nematerialiajam kultūros paveldui – vietos tradicijoms, tarmei, papročiams ir bendruomenių istorinei atminčiai. Kultūros ministerija remia iniciatyvas, kurios skatina aktyvų bendruomenių įsitraukimą ir tvarų kultūros paveldo objektų pritaikymą kultūrinėms, edukacinėms bei socialinėms reikmėms.
Ministerija per Paveldotvarkos programą skiria finansavimą kultūros paveldo objektų fiziniam sutvarkymui, o pastatų valdytojai jų įveiklinimui gali pasitelkti įvairias nacionalines ir tarptautines finansavimo priemones. Svarbų vaidmenį atlieka ir Lietuvos kultūros tarybai skirtas projektinis finansavimas kultūros ir meno veikloms, o edukacinių programų vaikams įgyvendinimui plačiai naudojamasi Kultūros paso priemone, kuriai kasmet didinamas finansavimas.
Kultūros ministerija taip pat įgyvendina ir remia įvairias programas, skirtas kultūros paveldo aktualizavimui ir sklaidai, tarp jų – istorinės atminties įprasminimo, lituanistikos tradicijų ir paveldo puoselėjimo. Manome, kad tiek dvariškoji, tiek žemaitiškoji kultūra yra neatsiejama Lietuvos istorijos ir kultūros dalis, atspindinti skirtingų laikotarpių bei socialinių grupių gyvenimo būdą ir palikimą. Todėl jų darnus pristatymas ir puoselėjimas regionuose prisideda prie turtingesnio ir įvairesnio mūsų kultūrinio pasakojimo kūrimo.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
