Teismui melavusios bibliotekos darbuotojos išbrido sausos

Neseniai rašėme apie po ilgo teismų maratono pagaliau padėtą galutinį tašką buvusios Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio bibliotekos direktorės Indros Tamašauskienės baudžiamojoje byloje, kuri iškelta įtariant ją piktnaudžiavus tarnyba. Kad ir kaip garsiai buvusi vadovė šaukė esanti nekalta, galutinį verdiktą priėmęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ja nepatikėjo. Maža to, tik per plauką paskui save I. Tamašauskienė nenusitempė dvi buvusias savo pavaldines, kurios, norėdamos jai padėti, melavo teismui. Už tai jos buvo teisiamos Klaipėdos apylinkės teisme, kuris galiausiai bylą jų atžvilgiu nutraukė.
Pripažinta kalta
Skaitytojams primename, jog baudžiamąją bylą dėl nusikalstamo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės naudos, nagrinėjo Klaipėdos apygardos teismas, kur įrodinėta, jog dėl neteisėtų I. Tamašauskienės veiksmų, piktnaudžiaujant tarnyba, siekiant naudos sau, buvo sumenkintas bibliotekos autoritetas, geras vardas, pasitikėjimas šios įstaigos veiklos skaidrumu ir teisėtumu bei bibliotekai padaryta didelė neturtinė žala.
Klaipėdos apygardos teismas buvusiai vadovei buvo palankus, tačiau I. Tamašauskienė, tikinusi, kad nėra jokių jos kaltės įrodymų, nes byla dėl tariamo premijų pasisavinimo esą sukurpta iš apkalbų, prielaidų, melų, spėlionių, nepatvirtintos informacijos bei juodraščių, iškelta galva vaikščiojo neilgai – prokuratūrai išteisinamąjį nuosprendį apskundus Apeliaciniam teismui, pirmos instancijos procesinis sprendimas buvo panaikintas. Tiesa, prokuroro apeliacinis skundas tenkintas tik iš dalies.
Tačiau tuo teismų maratonas nesibaigė – bandydama įrodyti savo tiesą, I. Tamašauskienė pasinaudojo galimybe kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuriam pateiktame kasaciniame skunde ginčyta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl nuteistosios veiksmų bibliotekai buvo padaryta didelė neturtinė žala, ir nesutikta su nuteistosios veiksmų vertinimu kaip užtraukiančiu jai baudžiamąją atsakomybę.
Kaip jau rašėme anksčiau, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo pozicijai, pažymėjo, kad šiuo atveju I. Tamašauskienės neteisėtais veiksmais bibliotekai padaryta neturtinio pobūdžio žala laikytina didele, ji nustatyta byloje esančių įrodymų visumos analize ir pagrįsta konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad buvusi bibliotekos direktorė, atlikdama jai inkriminuotus veiksmus, aukščiau viešojo intereso iškėlė savąjį – asmeninį – interesą.
Tenkindama šį interesą, ji, būdama viešosios bibliotekos direktorė ir privalėdama užtikrinti, kad šios įstaigos veikloje būtų laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų, ne tik pati atliko priešingus tarnybai, neteisėtus veiksmus, bet ir į jų darymą įtraukė kitus asmenis. Tokie nuteistosios veiksmai aiškiai neatitiko nepriekaištingai ir etiškai besielgiančio valstybės tarnautojui prilyginto asmens veiklos standartų, prieštaravo įstaigos veiklos viešumo ir skaidrumo reikalavimams.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad nuteistosios veiksmai piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos sau, pagal savo pavojingumą yra pasiekę nusikalstamai veikai būdingą pavojingumo laipsnį, todėl atmetė kasacinį skundą ir paliko galioti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
Gelbėjo direktorę
Narpliojant, kaip dabar jau išaiškinta, neteisėto premijavimo istorijos aplinkybes, buvo apklausta ne tik pati I. Tamašauskienė, bet ir kiti bibliotekos darbuotojai, tarp kurių – dėl prarasto Klaipėdos rajono savivaldybės mero Broniaus Markausko pasitikėjimo iš darbo skridusios vadovės kėdę tuomet laikinai užėmusi Aurelija Butkutė-Norkevičienė, kuri ir iškėlė į paviršių visą šią istoriją.
Aiškindamasi, ar išties buvusi vadovė pati save premijavo, moteris bendravo su bibliotekos darbuotojomis ir bandė prisikasti prie atitinkamų dokumentų. Kaip laikinoji vadovė liudijo teisme, personalo specialistė esą jai pasakiusi, kad buvo pirmasis įsakymas, kuriuo buvusi direktorė pati sau pasiskyrė premiją. Po to jai esą buvo paaiškinta, kad to daryti negalima. Tada kitu įsakymu premijų suma paskirstyta trims darbuotojoms, ženkliai padidinant išmokas. Ankstesnis dokumentas sunaikintas.
Bibliotekoje puse etato dirbusiai buhalterei premija tą kartą buvo padidinta nuo 546 iki 846 eurų, Metodinio skyriaus vedėjai – nuo 876 iki 1 118 eurų, vyriausiajai metodininkei – nuo 808 iki 1 048 eurų.
Vėliau laikinoji vadovė išsiaiškino dar daugiau – vyriausioji metodininkė neva pasakiusi, jog Metodinio skyriaus vedėja paprašė iš jos asmeninės banko sąskaitos išgryninti ir perduoti dalį premijos – 240 eurų. Moteris pakluso savo tiesioginės viršininkės prašymui, o po to sužinojo, kad taip pat pasielgė ir buhalterė.
Tad neatsitiktinai tiek Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT), tiek teismo posėdžiuose buvo tardomos ir šios bibliotekos darbuotojos. Tik skirtingai nei laikinoji direktorė ir kitos darbuotojos Metodinio skyriaus vedėja ir buhalterė nutarė meluoti ir duoti I. Tamašauskienei palankius parodymus. Nuo melagingų parodymų davimo jų nesustabdė net teisme duotos priesaikos sakyti tiesą ir nieko nenutylėti.
Kaip nustatė bylą dėl melagingų parodymų davimo nagrinėjęs Klaipėdos apylinkės teismas, dabar jau buvusi Metodinio skyriaus vedėja L. D., net ir būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiama kaip liudytoja apie I. Tamašauskienės sprendimu paskirtą didesnę premiją ir jos dalies grąžinimą tai pačiai I. Tamašauskienei, siekdama nuslėpti nusikalstamus pastarosios veiksmus, melavo, kad nesitarė apie padidintos premijos dalies grąžinimą, kad iš kitų darbuotojų pinigų nepaėmė ir jų tuometei direktorei neperdavė, o buhalterei perduoti pinigai esą buvo skirti vadovei kaip gimtadienio dovana.
Melo siūlais susiūti buvo ir buhalterės I. D. parodymai. Ji taip pat tiek STT pareigūnus, tiek teismą tikino, kad nesitarė apie padidintos premijos dalies grąžinimą tuometei direktorei ir jos per L. D. negrąžino. Netiesa buvo ir tai, kad L. D. perduoti pinigai buvo skirti I. Tamašauskienei kaip gimtadienio dovana ir padėka už premijas bei laisvą darbo grafiką.
Prisipažino melavusios
Baudžiamąją atsakomybę dėl tokių savo veiksmų užsitraukusios moterys teisme nesigynė joms mestų kaltinimų. L. D. tikino labai besigailinti davusi neteisingus parodymus ir teigė, jog tai pirmas toks įvykis jos gyvenime, po kurio ji neva visiškai atsiribojo nuo visko, jautė didelį spaudimą, atitolo nuo darbuotojų ir šeimos. Apklausiama moteris sakė, jog liudijo taip, kaip tuo metu suprato, o dabar viską esą supranta kitaip ir pripažįsta, kad elgėsi neteisingai.
Bemaž keturis dešimtmečius bibliotekoje išdirbusi moteris prisipažino sakiusi netiesą, kad negrynino pinigų, nes iš tiesų buvo gavusi apie 1 000 eurų premiją, kurios dalį išgrynino ir atidavė direktorei, mat buvo susitarimas, kad ši skirs didesnę premiją, o dalį jos darbuotojai grąžins. Kokios premijos sulaukė I. D., moteris tikino nežinanti, tačiau neva premijos buvo labai didelės.
Teisme buvusi bibliotekos darbuotoja neslėpė, kad I. Tamašauskienė, kuomet šia istorija susidomėjo STT, buvo nurodžiusi, ką kalbėti – nesakyti, kad direktorei davė pinigus. Ji taip ir padarė, nes norėjo padėti vadovei. L. D. tikino, jog šis įvykis jai – didžiausia gyvenimo pamoka, neapsiėjusi be pasekmių – moteris susirgo, šiuo metu lankosi pas psichiatrą.
Paprašyta prisiminti, kaip pinigai buvo perduoti I. Tamašauskienei, L. D. pasakojo, jog įdėjo pinigus direktorei į palto kišenę savo kabinete, kai ši jau važiavo namo ir užėjo atsisveikinti. Taip pat buvusią vadovę pasiekė ir I. D. perduoti pinigai, už kuriuos neva jai buvo pasakyta direktorei nupirkti kuponą gimtadienio proga. Tačiau L. D. jo nenupirko ir nutarė dovaną, kaip tada ji neva suprato, slapta įdėti į I. Tamašauskienės palto kišenę, už ką esą vėliau buvo jos išbarta. Su L. D. pagalba direktorę pasiekė ir kitos darbuotojos pinigai. Ši neva juos nusprendė atiduoti vadovei, nes jautėsi gavusi per didelę premiją.
L. D. klausta ir dėl darbuotojų sąrašo su nurodytomis premijomis, kuris buvo pateiktas į bylą, tačiau moteris tokio aiškino neatsimenanti. Svarstė, gal tai galėjusi būti lentelė, kokias ji teikdavo anksčiau, kuriose nurodydavo, kam priklauso didesnė ar mažesnė premija pagal darbo krūvį.
Jautė spaudimą
Parodymus teisme davė ir bibliotekos buhalterė, sakiusi, jog iš pradžių nežinojo apie premijos skyrimą. Moteris prisiminė, kad vieną rytą jį pamatė įsakymą, kuriuo direktorė sau pasiskyrė premiją. Tuomet esą ji suskubo vadovei išaiškinti, kad ją premijuoti gali tik meras. Tai išgirdusi I. Tamašauskienė esą užsiminė, kad lieka pinigų ir paklausė, ar gali skirti jai bei dar kelioms darbuotojoms didesnę premiją, duodama suprasti, kad už tai reikėtų kažkaip atsidėkoti. Gavusi premiją, buvusi buhalterė tikino supratusi, kad pasielgė neteisingai leisdama pinigams pereiti per savo sąskaitą. Ji teigė jautusi sumaištį ir nežinojusi, kaip elgtis toliau, todėl padėjo pinigus L. D., kuri anksčiau rinkdavo pinigus gimtadieniams ir kitiems reikalams. Kadangi artėjo direktorės gimtadienis, kolegei, kuriai neįvardijo, kad tai premijos dalis, pasiūlė nupirkti čekį arba tiesiog perduoti direktorei. Vėliau esą labai gailėjosi taip pakišusi L. D. Tikino, kad visa ši istorija – pamoka iki gyvenimo galo, dėl kurios labai išgyvena. Esą jei galėtų atsukti laiką atgal, tikrai taip nepasielgtų, nesutiktų su tokiais dalykais, nes žino, kad taip negalima. Tuo metu neva bijojo dėl darbo, todėl melavo.
Moteris teigė, kad tuo metu jai apskritai nebuvo galima skirti premijos, nes ji dirbo tik puse etato. Neva tai turėjo pamatyti buhalterė, kuri skaičiavo darbo užmokestį, mat ji buvusi atsakinga tik už ataskaitų teikimą, buvo priimta laikinai, kad užbaigtų metus ir suplanuotų ateinančius.
I. D. neslėpė buvusi netiesiogiai įbauginta, nes direktorė jai kalė į galvą, kad ji – buhalterė, todėl bus apkaltinta, jog per jos sąskaitą ėjo pinigai. Moteris sakė, jog buvo metas, kai norėjo pasakyti visą tiesą, tačiau bijojo, nes direktorė netiesiogiai jai darė poveikį. Be to, baiminosi prarasti darbą, kadangi šeimoje auga vaikai, slegia paskolos.
Tiek buvusi Metodinio skyriaus vedėja, tiek buhalterė prašė jas nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą. Laiduoti už L. D. sutiko jos vyras, o už I. D. – pastarosios mama.
Kadangi abi kaltinamosios kaltę pripažino ir sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, įrodymų tyrimas buvo nutrauktas.
Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos
Bylą nutarus nagrinėti sutrumpinto proceso tvarka, kiti su šia istorija susiję asmenys nebuvo apklausiami. Jų parodymai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu. Tarp tada duotųjų – šiuo metu vyresniąja bibliotekininke dirbančios J. T. paaiškinimai. Tada ji prisiminė viename kabinete dirbusi su L. D., kuri vieną dieną jos pasiteiravo, ar gali per jos sąskaitą pervesti dalį pinigų direktorei. Paaiškinta, kad vadovei premijos paskirti negalima, todėl jai bus pervesta didesnė premija, kurios dalį ji turės atiduoti direktorei. J. T. sakė nieko blogo neįtarusi, todėl iškart sutikusi. Juolab kad ir anksčiau yra buvę, jog pervedami pinigai kai kuriems bibliotekos darbuotojams už maistą ir kitas išlaidas bibliotekos šventėms, renginiams, sąskrydžiams ir pan. Kad čia yra daroma kažkas neteisėto, moteris aiškino nesuvokusi.
J. T. neneigė supratusi, kad dalį jai pervestos premijos ji turi grąžinti direktorei. Ta dalis, kaip vėliau paaiškėjo, sudarė 240 eurų. Šią sumą išsigryninusi ir perdavusi L. D., kuri jai pasakiusi, kad I. D. taip pat jau davė, tik neįvardijo, kiek. Taip pat suprato, kad ir pati L. D. turi atiduoti dalį savo premijos vadovei. Kada I. Tamašauskienei buvo perduoti pinigai, J. T. sakė nežinanti.
Vėliau moteris teigė supratusi, jog kvailai pasielgė įsivėlusi į tokius reikalus.
Tardoma J. T. prisiminė ir tai, kad dabartinė bibliotekos direktorė jos klaususi, ar ji davusi pinigus. Esą ji iškart sumojo, apie ką kalba eina, nes tuo metu jau netilo kalbos apie I. Tamašauskienės atleidimą iš darbo dėl tarnybinio automobilio naudojimo savo reikmėms, mobingo bei neteisėto premijavimo, todėl prisipažino pinigus davusi.
Iškviesta apklausai J. T. sakė iškart nusprendusi kalbėti taip, kaip yra, nors prieš apklausą sutikta L. D. lyg ir ragino nesakyti. Anot J. T., tiek buvusi Metodinio skyriaus vedėja, tiek buhalterė su buvusia vadove palaikė draugiškus ryšius, kurie nenutrūko ir įsisukus teismų karuselei.
Visą bylos medžiagą išnarpliojęs teismas išgirdo kaltinamųjų prašymus ir nuo baudžiamosios atsakomybės jas atleido pagal laidavimą. Laidavimo terminas tiek vienos, tiek kitos atveju – metai.
Šis nuosprendis nėra galutinis – per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

Gintarė KARMONIENĖ