Tiesos monopolis

Lietuvių tautosakoje yra toks posakis: užkando arba atėmė žadą. Kai staigaus šoko poveikis toks didelis, kai nėra žodžių jam nusakyti, būna, kad žmogus tiesiog nutyla. Tyli, kol susivokia, kas nutiko, kaip tai vertinti, ar teisingai suvokia, kas vyksta aplinkui. Neužtenka tik baisėtis, nepritarti, smerkti, pirmiausia reikia suprasti, kas ir kodėl vyksta. Svarbu nepasiklysti prieštaringoje informacijoje, susiformuoti teisingą poziciją, nes abejojantys ar kitaminčiai mūsų visuomenėje bus negailestingai pasmerkti. Visada atsiras pagyrūniška grupė rėksnių, kuriems svarbiausia – išsikovoti tiesos monopolį.

Dabartinė situacija tam labai palanki. Suskubę padėti kaimyninei šaliai niekaip negalime nugalėti savo išvešėjusio daugiapakopio ego. Pirmoji pakopa: „aukojau, daviau, padėjau…“ Antroji – „o jis tai mažai, kažin ką jis ten bedavė“. Trečioji – „nepadėkojo, tiek tepadėkojo, padėkoti pamiršo“. Yra dar ir ketvirtoji, dabar jau duodanti peno žurnalistiniams tyrimams – „pasisavino, apgavo, prisigyrė“. Ir penktoji: „kiek čia galima, gal jau užteks, pamiršome saviškius“. O iš tiesų pamiršome, jog geri darbai pagyrų nemėgsta. Kaip sakoma: „Dosnumui nereikia užmokesčio, jis visada pats save apdovanoja“.

Skaitant ar girdint, kaip viešai ima rietis telkiančios paramą organizacijos, kaip apgaunami ar apvagiami mūsų šalyje prieglobstį radę žmonės, užplūsta svetimos gėdos jausmas. Kaip ir tuomet, kai socialiniuose tinkluose visus tautiečius ima auklėti trys didieji tautos mylėtojai šoumenai. Vienas bent kiek kultūringiau, antrasis niekaip negali atsikratyti savo televizinio įvaizdžio ir savo personažų kalbos, todėl visi kitaip mąstantys jam yra tik vatnikai, putinistai, prorusiški elementai ir apskritai ne žmonės. O trečiasis sugeba taip suklijuoti televizinį siužetą, kad žmogus visai į kvailį paverčiamas, šiam belieka tik kuriam laikui išjungti telefoną, pasiimti atostogų ir užsirakinti namų duris. Girdėdami tik save, tik savo tiesą, tokie ir panašūs į juos greičiausiai jaučiasi išsirėkavę tiesos monopolį.

Jeigu teisuoliai sako, jog reikia griauti paminklus, užsilikusius per Antrąjį pasaulinį karą žuvusiųjų kapinėse, tai reikia daryti tuoj pat, greitai. O jei ne, tai bent aptaškyti, apklijuoti, apardyti, kitaip suniokoti. Argi šitai neprimena padūkusių vaikėzų žaidimo – kas toliau nuspjaus? Daugiau kaip 30 laisvės metų šie paminklai taip stovi su karą šlovinančiais užrašais, su tais šautuvais ir grėsmingais akmeniniais veidais. Jau seniai buvo laikas praregėti ir civilizuotai darbų imtis, pagalvojant, jog galbūt teks perlaidoti, kažkokį užrašą palikti, nes šiaip ar taip čia palaidoti žmonės (nelengva tai bus nuspręsti ir Gargžduose). Vis dėlto su mirusiaisiais gal neimsime kariauti? Kai matai ir girdi tokius dalykus, supranti, kad iki tautos vienybės dar labai toli. Laikinai susivienyta pačiais geriausiais tikslais – padėti, bet tik ne vienas kitam, ne savo tautiečiui. Ir kaip tada neprisiminti paties demokratiškiausio kunigo Juozo Tumo-Vaižganto daugiau kaip prieš šimtą metų pasakytų žodžių: „Padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai.“

Gyvendami didesniais rūpesčiais, panašu, kad nutolom nuo savųjų, ir jeigu ne elektros tiekėjų pasirinkimas, tai gal dar kurį laiką neprisimintume. O jie neleidžia pamiršti, vis siūlosi pigiai ir dar pigiau mums elektrą tiekti. Vos ne pusdykiai, bet juk žinome, pelei nemokamas tik sūris spąstuose. Taigi ir esame kaip tos pelės, besvarstančios, kuriuose spąstuose sūris skanesnis. Apie kainų kilimą jau nei galvoti, nei kalbėti nesinori. Jeigu prieš Velykas bobulytės turguje pardavinėjo saujelę svogūnų lukštų (o ir tie patys jau buvo gerokai apipuvę, matyt, nuo Kalėdų rinkti) už eurą, tai įsivaizduokime, kiek paprašys už stiklinę žemuogių ar braškių. Nesvarbu, kad jas gal iš pakelės rinko. Kartais atrodo, kad vieni kainas kelia dėl to, kad tikrai savikaina išaugo, o kiti tiesiog atrado lengvą būdą pasipelnyti.

Įdomiausi vis dėlto politiniai viražai, dviejų tipų šeimų maršai, „patobulintas“ lietuviškas raidynas, o mūsų rajono Savivaldybėje – tai koalicijos. Jos gali kaip grybai per naktį išdygti ir taip greitai persiformuoti, kad savaitę nepasidomėjęs, gali pasijusti ir pats „begrybaująs“. Matyt, ir toliau dar bus visko, nes nesantaikos obuolys, t. y. Daugiafunkcinis centras, sėkmingai ridenasi toliau.