Trispalvis šuoras – šventės nuojauta be pilietinės bendrystės
Valstybės atkūrimo dienai Gargžduose skirti du neįprasti renginiai: šeštadienį Kultūros centras pakvietė į spektaklį „Lietaus žemė“, o sekmadienį miesto aikštėse vyko tarsi vakarykštės dienos tęsinys – pilietinė akcija „Lietuva – Lietaus žemė“. Po šv. Mišių iš Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios plūstančius tikinčiuosius pasitiko būrelis mimų su tautinių spalvų skėčiais ir trispalvėmis juostelėmis perrištais rožių žiedais. Tai nuteikė šventės nuojautai, bet pilietinės akcijos akcentas liko neišnaudotas.
Gargždų kultūros centras Vasario 16-osios išvakarėse pakvietė į režisieriaus Aido Giniočio teatro laboratorijos spektaklį „Lietaus žemė“. Prieš trejus metus pastatytas spektaklis jau yra apkeliavęs ne tik įvairias Lietuvos vietoves, bet iki ašarų sujaudinęs ne vieną užsienio šalių žiūrovą. „Lietaus žemė“ – tai biografinės improvizacijos, kurios remiasi rate sėdinčių žmonių gyvenimo istorijomis. Tarpukario ir pokario metų įvykių siejamų žmonių tikras gyvenimo istorijas, kurios palietė kiekvieną iš jų asmeniškai, teatro laboratorijos aktoriai perteikia „Atviro rato“ kūrybiniu principu. Spektaklyje nesiekiama tarsi dokumentuose atkurti tuo laikotarpiu gyvenusių asmenų biografijas – aktoriai ieško būdų, kaip tuos žmones prakalbinti čia ir dabar. Teatrine kalba. Per save apie kitus. Apie praeitį gyvenant šiandiena, bet galvojant apie ateitį.
– Spektaklį stebėjome apie šimtas žmonių, ratu sustumtos kėdės sukūrė bendrystės atmosferą. Tai, kas vyko su spektaklio herojais, atrodė labai artima ir mums, žiūrovams. Iš tiesų tam tikri Lietuvos istorijos epizodai parodyti koncentruotai, bet tuo pačiu ir jaudinančiai, – įspūdžiais su „Banga“ sekmadienį dalijosi Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas kartu su žmona Aldona dalyvavęs akcijoje „Lietuva – Lietaus žemė“.
Sekmadienį į pilietinę akciją „Lietuva – Lietaus žemė“ kvietęs Gargždų kultūros centras tarsi norėjo pratęsti bendrystės impulsą, sklidusį šeštadienio spektaklyje. Trispalviais skėčiais mojuodami ir rožėmis su tautinėmis juostelėmis apdovanodami sutiktuosius miesto aikštėse akcijos dalyviai mimai iš tiesų nustebino, nuteikė tolimesniam veiksmui, kuris taip ir neįvyko. Iš bažnyčios po šv. Mišių gausiai plūstantys žmonės manė, kad tai yra tarsi kvietimas burtis prie Kultūros centro. Dalis jų ten ir susirinko, bet norinčiųjų švęsti ir manančiųjų, kad čia galbūt vyks kokios nors atrakcijos, laukė nusivylimas. Be trispalvių mimų šuoro jie daugiau nieko ir nepatyrė.
Besibūriuojantys žmonės tarpusavyje kalbėjo, kad idėja netradiciškai, ne salėje su minėjimu švęsti Vasario 16-ąją yra priimtina, tačiau ją reikia išvystyti, labiau apgalvoti. Tie miestiečiai, kurie atsiliepė į akcijos kvietimą, būtent ir pasigedo tos pilietinės bendrystės, paraginimo susiburti į vieną vietą. „Galbūt bent rankomis susikabinti“, – kartu su aktyviai Sąjūdžio veikloje dalyvavusiu vyru Kęstučiu atėjusi prie Savivaldybės aikštės svarstė pedagogė Sigutė Ivanauskienė. „Tai ką, čia viskas? Skirstomės namo?“ – vienas kito aikštėje klausinėjo miestiečiai.
Ko gero, didžiausią iškilmę svarbiausiai Lietuvos valstybės atkūrimo šventei suteikė iš bažnyčios darniai ataidintis Lietuvos valstybės himnas…
