Trumpos melo kojos

Kiekvienas iš mūsų esame ir pamelavę, ir patys nekart apgauti, nes doruoliu, be menkiausios kruopelytės melo tiesiog neišeina būti. Juk kažko reikia išvengti, kažkam patikti, kažką nuraminti. Todėl ir melas yra visoks – geras (dar kartais pavadinamas šventu), piktas, užgaulus, įžeidžiantis. Gali būti ir linksmas. Šitas pats geriausias, bet jo nedaug bėra. Plačiai skamba ir politikų praktikuojamas melas, kuriam reikėtų atskiro pavadinimo, nes turi aprėpti ir čekiukų skandalus, ir naktinius pasivažinėjimus pas rinkėjus, ir netikėtus šuolius į populiaresnes partijas.
Sakoma, „kas meluoja – savo kailį vaduoja“. Prikalba, prišneka mūsų išrinktieji tiek, kad jau neatskirsi, kur čia tiesa, kur melas. Svarbu, kad klausytojas patikėtų. Štai žinių anonse paskelbiama, jog reikia skubiai ginkluotis, priešas tuoj bus prie sienų. Vėliau išeina apžvalgininkas ir sako, kad karo dar tikrai nebus, tačiau tuoj į ekraną įšokęs politikas čia pat užtikrintai paskelbia – į karą stosime už penkerių, septynerių metų. Žmogus suklūsti, taigi ne tiek daug tos taikos ir liko. Ką dar čia nuveikti, kaip čia tuo gyvenimu dar spėti pasidžiaugti? Todėl neturėtų stebinti pateikiami stulbinami skaičiai, kiek daug tautiečiai keliauja, perka, linksminasi, gali suprasti ir kodėl. Kasdien kurstomą nerimą reikia kažkaip užslopinti. Užtat ir pilnos koncertų salės, netgi arenos, dainuoja, kas bent kokį balsą turi. Teatrų aktoriai irgi paskelbia savo „didžiąją naujieną“, kad jau galį iš algos išgyventi. Bilietai į spektaklius išgraibstomi per kelias dienas, o į kai kuriuos nelieka vos tik pasirodžius. Na, kad ir pas mus. J. Lankučio biblioteka siūlo tikrai įdomių (ir, beje, nemokamų) renginių, susitikimų, bet jau eini ir galvoji, ar gausi kokią vietelę atsisėsti, ar tarpdury teks spaustis. Yra ir taip buvę.
Turbūt ne man vienai įstrigo neseniai publikuota „Bangoje“ skaitytojo (rinkėjo) nuomonė apie mūsų rajono Tarybos narių darbus, atlygį ir atsakomybę. Tarybos narių ataskaitų, skelbiamų Savivaldybės svetainėje, prisipažinkime, dažniausiai neskaitom, geriausiu atveju tik peržvelgiam, nes visos nuobodžiai panašios. Iš tikrųjų bereikia tik datą pakeisti ir tiks visai kadencijai. Tačiau pinigus greičiausiai paskaičiuojame ir, galime sakyti, jog veltui rajono žmonėms Tarybos nariai nedirba. Tik ką dirba? Konkretumo, aiškumo trūkumas tikrai visokių minčių sukelia, ir abejonių atsiranda, ir nepasitikėjimo. Gal iš čia ir tas bodėjimasis rinkimais, tas „kažką vis tiek išrinks“. Štai pasikeitė dalis Savivaldybės vadovų, netikėta rokiruotė partijose, o rinkėjams lieka tik spėlioti, kas čia ir kodėl atsitiko.
Posakis „Nemeluosi – neparduosi“ lipte limpa prie prekybininkų, kurių tikslas kaip nors savo prekę įpiršti. Stengiasi, sukasi, netgi įmantriausias melo schemas sukūrę. Taip ir braunasi galvon mintis, ar galima pasitikėti, ar dar liko sąžiningų žmonių? Daugiausia nukenčia perkantys naudotas mašinas, čia apgavikų išmonė tiesiog beribė. Ne ką menkesnė už telefoninių sukčių. Šitie tai kas mėnesį ką nors nauja sukuria. Buvo jie ir draudikai, ir bankų darbuotojai, policininkai, per telefoną įsimylėję senstelėjusias lietuves užsieniečiai, jau „patikrino“ vandenį ir elektrą, išrašė visas galimas baudas už visokius pažeidimus, dabar sugeba apvogti net prie bankomatų. Ką gi, „melas duris atidaro, bet akis uždaro.“ Neatsilieka ir didieji centrai: reklama, akcijos, visokie „jamam“ tikrai daro poveikį. Išeini kartais pieno, sviesto parsinešti, o grįžti pilnais krepšiais nuo miltų iki keptuvės prisipirkęs. Todėl senovėje ir buvo sakoma: „Sveika, burna, nebūk durna: mokėk loti, būsi soti.“ Tačiau argi ne juokai, kuomet parduotuvė paskelbia (čia visai neseniai), jog pirkėjai turi grąžinti paukštieną, nes ši užkrėsta salmonelėmis. Paukštienos galiojimo laikas esą baigėsi kovo 7 d., o paprašė grąžinti kovo 17 d. Vadinasi, galima pamanyti, kad parsinešė žmogus mėsos ir laukia pasidėjęs, kol galutinai pašvinks. Išvada – neatneš, nes jau greičiausiai suvalgė su visom salmonelėm. Kiek tokių ir panašių atvejų jau buvę, nesuskaičiuoti. Sąžiningiausi kol kas, atrodo, mūsų turgaus prekeiviai. Jų nedaug, visi turi savo pirkėjus, juos pažįsta. Kaip sakė viena prekiautoja, kokia prasmė apgaudinėti, kai žinai, kad kitą kartą tiesiog paprasčiausiai žmogus neateis ir taip prarasi savo pirkėją.
Pakanka melo ir šiaip žmonių santykiuose. Štai „Kino pavasario“ pristatytuose filmuose (gaila, kad Gargžduose tiek nedaug rodyta) irgi ši tema buvo paliesta. Kino filme „Trys draugės“ trys moterys bičiuliaujasi netgi šeimomis, patiki savo paslaptis, tik, žinoma, ne visas. Mat viena rezga romaną su draugės vyru, įkalbinėja gyventi su ja, palikti savo šeimą. Paskui visi kaip niekur nieko susitinka pavakaroti. Toks tat prancūziško gyvenimo vaizdelis, bet šiaip melas tautybės neturi. Ir pas mus tokių dalykų netrūksta. Daugiausia šeiminių apgavysčių turbūt pastebi NT agentai, matydami, kaip turtingi vyrai savo meilužėms ir kitokio tipo išlaikytinėms perka prabangius butus ir netgi namus.
Taigi „melo kojos trumpos, bet bėga greitai“. Tik spėk jį pavyti, pagauti ir tiesą išsiaiškinti. Kitaip kvailio vietoj liksi, o „kvaili juokai prie barnio veda“.