Ūkį puoselėjantys šilėniškiai galvoja apie vaikų ateitį
Ūkininkai Vaidutė ir Vincas Leonauskai iš Šilėnų kaimo, Endriejavo seniūnijos, skubėdami į tradicinę žemdirbių vakaronę nesitikėjo staigmenos. Žinia, kad jie tapo konkurso „Metų ūkis 2014“ laureatais, pribloškė, nors anksčiau buvo užėmę prizinę vietą.
Didelėmis pastangomis sukūrę pieno ūkį ir jį puoselėjantys ūkininkai džiaugiasi, kad dirba savo šalyje gimtinės žemę, kad jų vaikams nereikia ieškoti darbo užsienyje.
Sunkiausia – įsikurti
Leonauskai savo ūkį įregistravę prieš 14 metų, tačiau ūkininkauti pradėjo anksčiau. Tėvų namuose likusi Jakučių jaunėlė Vaidutė, turėjusi medikės diplomą, nesibodėjo nei žeme, nei gyvuliais. „Galėjome su vyru įsikurti mieste, bet jis nenorėjo“, – prasitarė V. Leonauskienė. O šis atšovė: „Ir ką būčiau veikęs mieste?“ Jauni sutuoktiniai ryžosi ūkininkauti.
„Sunkiausia buvo įsikurti – pradėjome nuo šakių, – kalbėjo V. Leonauskas. – O dabar, kai ferma pastatyta, darbai mechanizuoti – nei šerti, nei girdyti, nei melžti rankomis nereikia.“
Vaidutė pridūrė, kad melžimo roboto nenorėtų ir būdama pinigais aptekusi. Jos įsitikinimu, gyvuliui reikia ir žmogaus rankų, ir akių žvilgsnio.
Vincas pasakojo, kad pats statė karvidę padedant jaunystės draugui Robertui Vaitkui – jo šeimai didelį dėkingumą jaučiantis ir dabar. Padėjo ir sava šeima. Per porą metų iškilo tvartas. Iki tol gyvulius laikę pašiūrėse, labai vargo. „Reikėjo didelio optimizmo stumtis į priekį. Nežinau, ką daryčiau, jeigu tektų pradėti iš naujo“, – prisipažino V. Leonauskas,
Šilėniškiai V. ir V. Leonauskai valdo 200 ha žemės. Holšteinizuotų Lietuvos juodmargių bandoje – 70 melžiamų karvių, bet dar turi veršiuotis 8 telyčios. Tvarte – 30 metinių telyčių, 20 veršelių.
šiemet atšventęs 50-ąjį gimtadienį.
Abu su žmona kalbėjo, kad anuomet jauni žmonės sukūrė pieno ūkius. „Dabar jaunimo požiūris kitoks. Nenorėdami nuolatinio prisirišimo prie gyvulių, jie renkasi augalininkystę arba mėsinius galvijus“, – akcentavo V. Leonauskienė.
Šilėniškiai prisipažino, kad prieš 6 metus pasistatę karvidę, pradėjo lankytis ūkininkų vakaronėse. „Pasijutome laisvesni“, – atsiduso Leonauskai.
Žemdirbiška giminės tradicija
Savo ūkį jie kasmet plėtė. Dabar šie ūkininkai valdo 200 ha žemės. Holšteinizuotų Lietuvos juodmargių bandoje – 70 melžiamų karvių, bet dar turi veršiuotis 8 telyčios. Tvarte – 30 metinių telyčių, 20 veršelių. Darbui šeimos ūkyje Leonauskai samdo tik melžėją Danguolę Žiogaitę ir darbininką Juozą Mažrimą. „Jie dirba ketvirtus metus: sąžiningi, tvarkingi, atsakingi“, – gyrė ūkininkai.
Didžiausi tėvų pagalbininkai – dvi dukros, žentas ir sūnus. Vaikai nuo mažens patyrė duonos skonį žemės ūkyje. „Aš devynerių būdama melžiau karves“, – pasakojo dukra Kristina, diplomuota veterinarijos gydytoja. Išmokusi ir vyriškų darbų: statant karvidę, klojo stogą. Kodėl ji rinkosi žemdirbišką profesiją? „Galvojau, kad galėsiu padėti tėvams, – prisipažino. – Bet ir mano dėdė Vaclovas, mamos brolis, yra veterinarijos gydytojas, senelis Vaclovas dirbo kolūkyje veterinarijos sanitaru.“ Beje, kurdama ūkį Vaidutė iš tėvo sulaukė ne tik patarimų, bet ir pagalbos. Dabar skaičiuojantis paskutiniuosius mėnesius, likusius iki šimtojo gimtadienio, V. Jakutis rūpinasi šuneliais, lesina vištas. Pasiramsčiuodamas lazdele, nužingsniuoja prie veršidės pažiūrėti, kiek pastatyta, užeina į karvidę. Kartais ūkininkaujančios dukros paklausia, kur dingęs anoje vietoje buvęs pririštas veršis? „Kitą vasarą šimtmetį minėsiančio tėvelio neapgausi“, – nusišypsojo Vaidutė.
Šią vasarą savo vestuves atšokusios Kristinos vyras Aivaras – irgi veterinarijos gydytojas. Vincas džiaugėsi, kad nebereikia samdyti veterinaro – reikalingas paslaugas teikia žentas. „Kristina su vyru gyvena mūsų namuose. Taigi pagalba čia pat“, – patenkintas kalbėjo V. Leonauskas. Sutuoktiniai turi darbą uostamiestyje, o po darbo padeda tėvų ūkyje. Sūnus Darius, universitete baigęs statybos mokslus, irgi gelbsti. Leonauskų jaunėlė Simona mokosi Klaipėdoje – bus virėja.
Tačiau Leonauskai prasitarė, jog vaikai į ūkininkavimą žvelgia atsargiai. Guodžia tai, kad Kristina su vyru tvarko seną sodybą Rudgalviuose ir ketina ten įsikurti. „Vaikai mato, jog kaime sunku, tačiau nebijo čia gyventi, – viltingai kalbėjo Vincas. – Laikui bėgant jų požiūris turėtų keistis. Mes kūrėme ūkį galvodami apie vaikų ateitį.“ „Normalios pieno supirkimo kainos viską sustatytų į vietas“, – prasitarė Aivaras.
Bėdos užgrūdino
Šiemet ūkio plėtrą pristabdė drastiškai sumažintos pieno supirkimo kainos. Nepavyko primelžti pieno tiek, kiek tikėtasi. Vidutinis primilžis iš karvės – apie 7 000 kg. „Juk nuo gegužės dirbame nuostolingai, – pasakojo V. Leonauskas. – Reikia labai skaičiuoti išlaidas. Teko sumažinti kombinuotiesiems pašarams, mineralinėms medžiagoms, kitiems priedams. O tai atsilieps karvių produktyvumui ir kitais metais.“
Ūkininkai buvo tikri, kad šį rudenį į naują veršidę sugins veršelius. Tačiau neturėjo pinigų samdyti darbininkus – Vincas su sūnumi liejo monolitines sienas. Stengėsi, bet nespėjo.
Šiais metais džiaugsmo buvo įsigijus naujutėlaitį šieno presą. Tačiau praėjus porai mėnesių, rugsėjį atolo žolę vyniojant į rulonus, užsidegė ir supleškėjo. „Atsidūrėme nežinomybėje: sudegė 274 tūkst. Lt kainavusi technika, ir pašaro neturėjome pakankamai, – kalbėjo Vaidutė. – Esame dėkingi UAB „Agronoja“, iš kurios pirkome presą. Ji priėmė palankų mums sprendimą dėl šios nelaimės ir išnuomojo presą – parodos eksponatą.“
Pasak ūkininkės, ne visos žemės ūkį aptarnaujančios įmonės stengiasi suprasti žemdirbį, atsižvelgti į jo bėdas.
Visgi ūkininkai prisipažino: kad ir kokie sunkumai užgriūtų, kelio atgal nėra: tiek jėgų, investicijų reikėjo ūkiui sukurti.
