Ūkininkas jaukinasi mintį: parduoti karves ir emigruoti
A. Pocys: „Sunku atsisakyti ūkio, į kurį įdėta daug jėgų, darbo, pinigų.“
Krizė pieno sektoriuje tęsiasi nebe pirmus metus. Pieno gamintojai sunerimę: artėja pavasaris, pareikalausiantis didžiausių išlaidų, o sąskaitos tuščios. Pieno ūkių šeimininkai rengiasi piketuoti sostinėje kartu su savo piendavėmis.
Kalviškių kaime, Priekulės seniūnijoje, ūkininkaujantis Alfredas Pocys pratinasi prie minties: parduoti ūkį ir emigruoti į Vokietiją.
„Visą gyvenimą dirbu pagal savo specialybę“, – ištarė pieno ūkio savininkas A. Pocys, turintis zooinžinieriaus diplomą. Gimtajame Kalviškių kaime subyrėjus kolūkiams, ūkininkauti pradėjo jo tėvas Erhardas Pocys, tęsdamas savo protėvių tradicijas. Nuo kelių karvių banda išaugo iki 35. Daugiau nei prieš dešimtmetį Alfredas perėmė tėvų ūkį.
„Ne pirma ir ne paskutinė pieno krizė per mano ūkininkavimą, – šyptelėjo A. Pocys.
– Rodos, 2003 m. už kilogramą mokėjo 20 centų. Dabar gaunu 15,20 euro centų. Jau 3 mėnesius supirkimo kaina nekrenta.“
Ūkininkas pasakojo, kad Vokietijoje draugas, turintis 370 melžiamų karvių, už kilogramą pieno gauna po 28 euro centus. „Tačiau ten tiesioginės išmokos – 280 eurų už ha, o ne 170, kaip pas mus“, – palygino jis. A. Pocys prisipažino, kad buvę minčių atsisakyti ūkininkavimo, tačiau susilaikė – nusprendė šiemet dar laikyti melžiamų karvių bandą, taupydamas mineralines medžiagas, baltyminius priedus, nors tai atsiliepia produktyvumui. „Mesti sunku, nes daug laiko, jėgų, sveikatos, pinigų investuota į ūkį“, – kalbėjo nuo jaunystės ūkininkaujantis vyras.
Šeimos ūkyje dirba abu su žmona Alma. „Techniką turime, skolos nespaudžia, samdyti nereikia“, – vardijo išlikimo galimybes A. Pocys.
Jo sprendimui dar neatsisakyti melžiamų karvių pritarė tėvai Stasė ir Erhardas Pociai. „Gal dar pasitaisys situacija, – svarstė jie. – Per žinias girdėjome, kad ūkininkai nori versti žemės ūkio ministrę. Bet argi ji kalta dėl mažų pieno supirkimo kainų?“
Tačiau Alfredas pritarė, jog reikia judinti valdžią. „Vokietijoje kilus konfliktui tarp valdininkų ir ūkininkų, į Kylį šie atvežė mėšlo ir išvertė prie valdžios rūmų“, – pasakojo jis.
Bet apie planuojamą akciją Vilniuje prie Žemės ūkio ministerijos su karvėmis jis kalbėjo skeptiškai: „Kokį stresą patirtų jos kelionėje. Grįžus reikėtų į mėsinę išvežti.“
A. Pocys girdėjęs, kad nemažo pieno ūkio savininkas Žemaitijoje pardavė šį savo turtą ir išvažiavo uostamiestin. Jis prisipažino, kad negerėjant situacijai pieno sektoriuje, parduotų ūkį ir su šeima emigruotų į Vokietiją. Ten įsikūrusi jų dukra. „O ką daryti, jeigu nėra sąlygų verstis Lietuvoje?“ – retoriškai klausė ūkininkas.
KOMENTARAS
- Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas:
– Prieš porą metų prasidėjus krizei pieno sektoriuje, situacija prastėja. Ir nematyti perspektyvos: ji gali užtrukti iki 2020 m. Tai – pasaulinė krizė, nes dėl įvairių priežasčių pieno gamyba didesnė nei vartojimas. Europos Parlamentas ir Europos Komisija susirūpinę dėl šios situacijos ir daug svarsto. Narės valstybės pakviestos teikti siūlymus, kaip spręsti šią problemą.
Prieš metus panaikinus pieno kvotas, Europos Sąjungos šalyse pieno gamyba didėja, o Lietuvoje mažėja. Nesulaukus subsidijų, pieno sektorius mūsų šalyje trauksis.
Ūkininkai svarsto, ką daryti. Nerimas artėjant pavasariui: laukia didžiausios išlaidos sėjai, pašarų gamybai, o rezervo nėra – sąskaitos tuščios. Sunku tartis su tiekėjais. Žemės ūkio ministrė nekalta dėl šios situacijos. Visgi ne viskas padaryta, kad ji pagerėtų. Ūkininkai daug kartų rinkosi, rašė rezoliucijas, bet dauguma neįvykdytos. Bet ministrė dar turi laiko. Nuspręsta akciją sostinėje su karvėmis atidėti iki balandžio 1–4 d., kai Lietuvoje vyks „AgroBalt“ paroda ir atvyks Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras Philas Hoganas.
