Unikali moksleivių poilsiavietė „Žilvitis“ įamžinta dokumentiniame filme

Bendrinis žodis „žilvitis“ tūkstančiams stovyklautojų pirmiausia asocijuojasi ne su augalu, o su asmenybės augimu, laisvės ir saviraiškos pojūčiu. Klaipėdos rajone, Karklėje, Olando Kepurės pašonėje, daugiau nei 55 metus veikianti moksleivių poilsiavietė „Žilvitis“ vadinama legendine. Nuo pionierių stovyklos įkūrimo sovietų sąjungos pasienio teritorijoje iki šių dienų „Žilvitis“ patyrė daugybę iššūkių, tarp jų – bandymus ją privatizuoti. Apie neeilinę stovyklos istoriją ir jos buvusį ilgametį vadovą, Gargždų miesto garbės pilietį Bronių Kalvaitį dokumentinį filmą sukūrė buvęs žilvitietis Žilvinas Danys. Filmo premjera įvyko Gargždų kino teatre „Minija“, filmas bus prieinamas ir internete.
Vadovo autoritetas: vienodos taisyklės visiems
Kaip teigia filmo režisierius Ž. Danys, pirmąjį impulsą kurti dokumentinį filmą „Žilvitis“ suteikė dar 2018 metais jo nufilmuotas interviu su tuometiniu ilgamečiu „Žilvičio“ stovyklos direktoriumi Broniumi Kalvaičiu. Prieš kelerius metus iš vadovo posto pasitraukęs B. Kalvaitis filme pasakoja, kad pats visada buvęs judrus, mėgęs turizmą, organizuodavęs žygius, jam smagu buvę dirbti su vaikais. Jaunas, entuziastingas pedagogas, mokytojavęs Gargždų vidurinėje mokykloje (dabar „Minijos“ progimnazija), Klaipėdos rajono visuomenėje buvo gerai įvertintas ir net sovietinė valdžia suprato, kad tuometei pionierių stovyk­lai „Žilvitis“ reikalingas gabus vadovas.
Iš Žadeikų kaimo 1951 m. vos dešimties metų ištremtas kartu su tėvais į Krasnojarsko kraštą, patyręs skaudžią tremtinio dalią, B. Kalvaitis didžiulėmis pastangomis prasiskynė kelią į mokslą: studijavo Tomsko universitete, o, atšilus sovietiniam režimui, galėjo grįžti į Lietuvą ir baigė Vilniaus universitete istorijos studijas. 1981 m., įveikus sovietinės sistemos užtvaras, B. Kalvaitis visgi buvo paskirtas stovyklos viršininku. Neįtikėtina, bet net gūdžiu sovietmečiu nugalėjo ne partiškumas, bet neeiliniai pedagogo gebėjimai formuoti kolektyvą, rasti bendrą kalbą su vaikais, suvokti jų paaugliškus poreikius. Dauguma „Žilvičio“ ugdytinių pripažino pionierių stovyklos viršininko, vėliau moksleivių poilsiavietės direktoriaus vadovavimo fenomeną: jo autoritetas buvo grindžiamas vienodomis taisyklėmis visiems, jei prasižengei – teks atsakyti, jei nusipelnei – būsi įvertintas. Stovyklautojai apie B. Kalvaitį sutartinai kalba: jis buvo griežtas, bet teisingas.
B. Kalvaitis filme pasakoja, kad pavyko suburti atsidavusių stovyklos darbuotojų kolektyvą, dauguma jų buvo kūrybiški, veiklūs, besąlygiškai mylintys vaikus. Tad geranoriška, sportiška, kupina įdomios veiklos stovyklos atmosfera tarsi užburdavo vaikus. B. Kalvaičio pastebėjimu, stovyklautojams mažai rūpėjo kukli stovyklos buitis, juos įtraukdavo paaugliška draugystė, neribojamos galimybės pasireikšti sporto varžybose, kultūriniuose renginiuose, vakarojimuose prie laužo, naktiniuose žygiuose. Čia tarsi pro pirštus buvo žiūrima į vaikiškas išdaigas, paaugliškus pokštus, pedagogai leido vaikams atsiskleisti, skatino jų gebėjimus, laisvės pojūtį. Buvęs ilgametis „Žilvičio“ vadovas džiaugiasi, kad kai kurie vaikai, mokyklose būdavę užsisklendę, niekam neįdomūs, čia tarsi pražysdavo, rasdavo savo vietą po saule. „Kai prasidėdavo stovyklos pamaina, vaikai dažnai skambindavo tėvams, o praėjus kelioms dienoms vis tekdavo priminti, kad paskambintų į namus: taip jie būdavo panirę į stovyklos gyvenimą, kad pamiršdavo, kas buvo iki tol“, – filme atskleidė B. Kalvaitis.
Gargždų „Minijos“ progimnazijos bendruomenės siūlymu 2016 m. Broniui Kalvaičiui už prasmingą pedagoginę veiklą, ilgametį moksleivių poilsiavietės „Žilvitis“ puoselėjimą ir išsaugojimą Klaipėdos rajono savivaldybės taryba suteikė Gargždų miesto garbės piliečio vardą.
Erdvė formuotis kūrybiškoms asmenybėms
Maždaug pusvalandžio truk­mės dokumentinio filmo kūrimas prasidėjo 2024 metais, o visas procesas truko pusantrų metų. Šiuo laikotarpiu buvo filmuojami interviu, ieškoma ir analizuojama archyvinė medžiaga, skenuojamos bei restauruojamos senos fotografijos, skaitmenizuojamos vaizdo kasetės. Archyvinė medžiaga buvo montuojama studijoje, kurioje siekta kuo tiksliau perteikti iš anksto sumanytą filmo scenarijaus idėją. Filmo kūrimą parėmė Klaipėdos rajono savivaldybė, Sostinės krepšinio mokykla, kai kurios bendrovės, žilvitiečiai.
Dokumentinis filmas „Žilvitis“ pasakoja apie unikalią poilsiavietę, tapusią svarbia kūrybinės asmenybės formavimosi erdve ne vienai jaunimo kartai. Tai vieta, kurioje savo profesinius pamatus klojo žinomi Lietuvos aktoriai, dainininkai, visuomenininkai, rašytojai Gied­rius Savickas, Dainius Kazlauskas, Asta Baukutė, Mantas Jankavičius, Neda Malūnavičiūtė, Robertas Petrauskas ir kt. Kūrybišką vaikų dvasią, atvirą, mąstančią bendruomenę ugdė gabūs moksleivių būrių vadovai. Neatsiejama stovyklos legendos dalis yra tuometis pirmojo būrio vadovas, vėliau – įžymus filosofas, publicistas, politikas, visuomenės veikėjas, laidos „Be pykčio“ vedėjas, šviesaus atminimo profesorius Leonidas Donskis. Jam stovykloje sumaniai ir entuziastingai talkininkavo jo žmona Jolanta. Pasak „Žilvičio“ direktoriaus B. Kalvaičio, svarbiausia yra tai, kad Leonidas, kurį visi stovykloje vadino Liuka, aplinkinius išmokė žavėtis kito talentu. Leonidas Donskis yra sakęs, „kad ir po daugelio metų „Žilvitis“ esantis tokia stebuklinga vieta, kurią iki šiol tebesapnuojąs“.
Filme kadras po kadro atsiskleidžia intensyvus, kupinas įvairiausių nuotykių stovyklos gyvenimas. Aktorius D. Kazlauskas teigia, kad stovykloje tam tikrų nerašytinių taisyklių laikėsi visi stovyklautojai. „Štai jums ir idealios visuomenės, įgalios valstybės pavyzdys. Tai buvo „Žilvičio“ respublika“, – įsitikinęs Dainius. Pasak jo, atmosferą lėmė ne pastatai, o žmonės. „Tas vakarietiškas dvelksmas. Stovyk­la buvo persmelkta šituo jausmu. Turėti tokius žmones, kurie buvo tuo metu, tai yra didžiausias turtas. Tai mums visiems buvo dovana, štai dėl ko mes ten visi verždavomės, štai dėl ko verkdavome išsiskirdami. Štai dėl ko mes vienas kitą žinome iki šiol, o žodis „Žilvitis“ yra kaip kodas atidaryti duris. Štai kodėl vaikai mylėjo tą stovyklą: nes sugebėdavome atverti žmoguje tai, ko ir jis pats nežinojo, ko bijojo: kad gali dainuoti, kad gali šokti…“ – dokumentiniame filme samprotauja aktorius D. Kazlauskas.
„Žilvityje“ buvo surengta ir pirmoji Mažosios Eurolygos stovykla, kuri vėliau tapo Sostinės krepšinio mokykla. Čia savo meistriškumu stovyklautojus stebino kylančios NBA žvaigždės Matas Buzelis, Jonas Valančiūnas ir kiti žymūs krepšininkai.
Nuo 1995-ųjų su „Žilvičiu“ draugauja pedagogas iš Vokietijos Igoris Sigovas, ne kartą poilsiavietę parėmęs labdaros siuntomis. Igoris atvažiavo ir į dokumentinio filmo peržiūrą Gargžduose.
Ateities užduotis – atnaujinti ir išsaugoti
Karklėje 1969 m. įkurta pionierių stovykla „Žilvitis“ tuomet buvo pasienio zonoje. Sovietinė armija akylai saugojo, kad kas nors nesumanytų perplaukti anapus Baltijos. Sovietiniai karininkai stovyklos vadovui įsakmiai išaiškindavo, jog po 22 val. niekam negalima eiti prie jūros: kiekvieną vakarą pajūrio ruožas būdavo išariamas, kareiviai šį ruožą saugodavo su šunimis. Bet stovyklautojai pasakoja, kad ir kaip griežtai sovietiniai kareiviai patruliuodavo, vyresnieji, drąsiausieji sugebėdavo tą ruožą peršokti ir jūroje išsimaudyti…

Vakarietiška dvasia stovykloje pasitvirtino Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje: 1989 m. čia buvo iškelta tautinė vėliava.
Pastaraisiais metais stovyk­lautojai suvažiuoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio: gimtinės išsiilgę emigrantai savosios Baltijos oro įkvėpti, lavinti lietuvių kalbos įgūdžių, mokytis lietuviškų tradicijų noriai siunčia savo atžalas. Stovykloje jėgas naujiems mokslo metams kaupia ir pramogauja vaikai iš Anglijos, Airijos, Norvegijos, Latvijos, JAV ir kt.
Deja, Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacijai, kuriai priklauso „Žilvičio“ stovyklavietė, nepavyko pagerinti poilsiavietės infrastruktūros, buities sąlygų naudojantis ES fondų lėšomis. Galima tik spėlioti, kodėl tam nebuvo sudarytos sąlygos, nebuvo atverti keliai teikti paraiškas ES finansavimui. Galbūt kažkas laukė patogaus momento privatizuoti ir „Žilvičio“ teritoriją, pristatyti prabangių gyvenamųjų kotedžų, nes toks likimas ištiko visas kitas moksleivių poilsiavietes prie Baltijos. Apsukriems „verslininkams“ privatizavus jos buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus, net pati naujausia, šiuolaikiška stovykla „Gintaro krantas“. Ne kartą ir B. Kalvaičiui teko atremti įvairius pasiūlymus, net kriminalizuotos aplinkos grasinimus, bet jis tvirtai laikėsi pozicijos, kad „Žilvitis“ turi priklausyti vaikams. Dokumentiniame filme aktorius D. Kazlauskas skaudžiai ištaria: „Būtų juokingiausia, kada mes esame saugiausi, laisviausi, netekti stovyklos dabar.“
Dokumentiniame filme Klaipėdos rajono savivaldybės meras Bronius Markauskas akcentavo, kad stovyklos nusidėvėjimas negali būti pagrindas kalbėti apie jos uždarymą: „Tai būtų nusikaltimas ir prieš rajoną, ir prieš Lietuvą, ir prieš mūsų vaikus.“ Stovykla yra valstybės žemėje, rajono teritorijoje, tačiau Savivaldybei ši poilsiavietė nepriklauso, jos šeimininkas yra Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinė sąjungų federacija, kuriai iki šiol visgi pavyko išsaugoti stovyklą.
Dokumentiniame filme buvęs ilgametis „Žilvičio“ vadovas B. Kalvaitis išsako svajonę: jis norėtų, kad vienintelės ant jūros kranto išlikusios moksleivių poilsiavietės pastatai būtų renovuoti, pritaikyti prie šiuolaikinių gyvenimo sąlygų. Galbūt tai aktualiau suaugusiesiems, o vaikams, pasak jo, visgi labiau rūpi gamta, bičiulystė, laisvos erdvės pojūtis.
„Žilvityje“ anksčiau vasaras praleisdavo apie 2 000 vaikų, dabar – apie 500 mažiau.
„Žilvitis“ Lietuvos žemėj švies, vaikams savo ranką išties“, – keldami poilsiavietės vėliavą visų kartų stovyklautojų himną traukia ir šiuolaikiniai žilvitiečiai. „Žilvičio“ ateitis – dabar ir jų rankose.
Vilija BUTKUVIENĖ

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas