Užkrečiama

Daug kuo galima užsikrėsti: madom ir ligom, gera ar bloga nuotaika, užkrečiama gali būti ir baimė, noras keliauti, netgi politinės pažiūros. Turi būti labai atsparus žmogus, kad neimtum skaičiuoti svetimų turtų, nesipiktintum piniginėm aferom ir netikėtum viskuo, kas sakoma. Jeigu taip pasėdėti dieną kitą prie radijo ar televizoriaus, tai galvoje gali kilti tokia sumaištis, kurią atsvertų nebent ilgas pasivaikščiojimas gamtoje, sunkus fizinis darbas ar stiprus meno kūrinio poveikis.
Kai prasidėjo moteriškų pavardžių trumpinimas latvišku modeliu, pradžioje atrodė juokinga mada, kuri greit praeis. Bet pasirodo, jog užkratas kur kas stipresnis ir dabar jau tenka priimti kaip šio dešimtmečio realybę. Bunkė, Gagė, Žižė, Vagonė – skamba viešoje erdvėje naujoviškos sandaros pavardės, skatinančios ir būsimas nuotakas elgtis būtent taip. Kitaip pasirodysi atsilikusi nuo laiko bėgsmo, nemadinga. Besipriešinančių kaip ir nėra. Kalbininkų balsai tylūs lyg svirplelių, kas čia juos begirdi. Tik visuomenė gali, kaip įsileido šį užkratą, taip ir išstumti jį lauk, t. y. grįžti ilgainiui prie savų pavardžių, kurios rodo ne supanašėjimą, o išskirtinumą.
Užkrečiama tapo Lietuvoje kurti įmones, pavadintas būtinai angliškai, kurios nežinia ką veikia ir nežinia už ką gauna pinigus. „Foxpay“, „Contribee“… Pasakyti, ką jie sukūrė tokio, už ką dalijasi ir nepasidalija dideliu pelnu, paprastam piliečiui visai neaišku. Bet juk ten užklysta ir mūsų pinigai. Na, gal menki, bet sąžiningai uždirbti. Kai parodo tuos jaunuolius, kurie lobsta tyliai, o skiriasi ir bankrutuoja trankiai ir garsiai, atrodo, kad nekontroliuojamas gali daryti, ką tik sumanai. Beje, paskui jie pakeičia įmonių pavadinimus ir toliau kažką suka. Įdomu stebėti jų kontoras, kur gausu kavos aparatų, kompiuterių ir sėdmaišių. Ten jie daug kalba, tarškina klaviatūromis, greit pavargsta, tada vyksta atostogauti prabangiai ir brangiai. Jau kažkas šiems „darbininkams“ ir pavadinimą prilipdė – „sėdmaišininkai“.
Ne kitaip kaip užkratu galima laikyti painias paminklų istorijas. Vieni stato, kiti griauna, o tam reikalui sudaryta komisija sprendžia neišsprendžia, kas čia visai sovietinis, o kas nelabai. Jau patys beveik iki peštynių atėjo, tiesa, kol kas žodinių, tačiau galutinių sprendimų dar nedaug. Kuo ilgiau trypčiojama, tuo didesnių neaiškumų kyla, sulaukiama įvairių interpretacijų ir net priešiškumo. Greičiausiai to pasekmė yra ir nepagarba tautos pripažintų asmenybių paminklams, kuriuos mėginama „pakoreguoti“ pagal savo supratimą ir nuotaiką. Štai Vilniuje Jono Basanavičiaus švarko atlape atsiranda gėlė ar nosinaitė, ant kaklo neretai plevėsuoja atsainiai užmestas šalikas, V. Kudirkos paminklas pačiame sostinės centre aprengiamas sportiniu treningu, savaip „papuošiama“ ir Žemaitė. Jau ir pas mus, Gargžduose, turime tokių pavyzdžių. Matome „tautiškai“ nusiteikusius katiną ir šunį Klaipėdos gatvėje, žiemą jie būna šilčiau aprengiami, netgi su pirštinėmis. Bet čia tai dar nieko, netgi linksma. Tik kai jau kalbame apie paminklą žmogui, tai tokie aksesuarai rodo paprasčiausią nepagarbą ir netgi chuliganišką elgesį. Štai parke esantį Mykolo Vaitkaus paminklą visuomenei jau teko ginti nuo besišlapinančių šunų, drausminant ir gėdinant jų šeimininkus, dabar plinta mada, ką nors prikabinti, pridėti, priklijuoti. Kol žmonių sąmoningumas toks, stebėjimo kameros parke tiesiog būtinos.
Gerai, kad pagaliau miesto kantrybė išseko ir mėginama baigti su šiukšlintojais, kurie visa, kas atlieka ir netelpa į tam skirtus konteinerius, sukrauna šalia jų. Senos spintelės, dulkių siurbliai, kibirai, batai voliojasi dienų dienom, duodami darbo varnoms ir kirams, kurie nuo ankstyvo ryto rėkia, pešasi, ieško maisto ir agresyviai žvalgosi į kiekvieną besiartinantį. Juk šiukšlynas – jų teritorija. Taigi, kol užkratas „mesti, kur pakliūva“ dar gajus, tvarkos, matyt, teks palaukti.
O kas ateina nelaukiant? Atsakymas paprastas – senatvė. Kokiu vardu ją bepavadintum, vis tiek nepabėgsi. Jeigu bėgsi, pasivys. Apie tai kalbama ir anšlaginiame Kauno dramos teatro spektaklyje „Kai mes būsim jauni“. Pavadinimas simbolinis, bet turinys nepalieka abejingų. Ką darom amžėdami? Ogi laidojam, atsisveikinam, tuštėja mūsų namai, nesusitvarkom su šiuolaikinėm technologijom, vengiam jų, prarandam draugus, bijom vienatvės. Ir ginamės nuo to, kaip kuris sugebam. Vieni cinizmu, kiti per didele meile ir rūpesčiu anūkams, treti ieškom gyvenimo draugo, nesvarbu, kad jis visai ne toks, kokio norėtume. Blogiau, kaip sako viena pjesės herojė, jeigu numirsi viena ir ras tave pašvinkusią. Tačiau jausmai išlieka, jie nepavaldūs nei išvaizdai, nei metams. Kaip savo knygoje svarsto Violeta Tapinienė, nereikia didelio proto džiaugtis gyvenimu jaunystėje, užtat kiek jėgų reikia tai padaryti senatvėje.
Taigi užkrečiama ir geru, ir blogu. Kas reikiamu momentu būna stipresnis, tas ir laimi.