Vaikų ligų gydytojos Vitalijos Steponavičienės džiaugsmas – pasveikusio paciento padėka

Vaikų ligų gydytoja V. Steponavičienė per savo ilgą 46 metų medikės karjerą „užaugino“ net tris kartas pacientų, iš kurių išgirsti žodžiai „ačiū, gydytoja, mes pasveikom!“ buvo geriausia padėka.

Įžengus pro Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centro 310 kabineto duris pasitinka šiltas vaikų ligų gydytojos Vitalijos Steponavičienės žvilgsnis ir šypsena. Tačiau vakar vaikų ligų gydytoja savo pacientus šioje gydymo įstaigoje pasitiko paskutinį kartą – po 46 metų V. Steponavičienė baigia savo medikės karjerą ir išeina į užtarnautą poilsį.
Graži proga palikti gydymo įstaigą pakilia nata, kai už lango džiugina pavasariniai žiedai ir saulės spinduliai. Tačiau gydytojos V. Steponavičienės veide – liūdesys ir nostalgija, juk sunku palikti savo antrus namus, nebesutikti net trijų užaugintų kartų pacientų, kurių sveikata nuo mažens rūpinosi gydytoja. „Bangai“ pacientų gerbiama ir vertinama gydytoja papasakojo apie savo medikės kelią, džiaugsmus ir sunkumus.
Nuo mažens patiko vaikai
Vaikų ligų gydytoja V. Steponavičienė, kilusi iš Raguviškių, Kretingos rajono, pasakojo, jog 1977 metais baigė Kauno medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – aut. past.), o atlikusi metų trukmės internatūrą Klaipėdos vaikų ligoninėje buvo paskirta į Klaipėdos rajoną, Veiviržėnus. „Veiviržėnuose tada buvo ką tik pastatyta ambulatorija, reikėjo išsivalyti, butai buvo skirti gydytojams. Tada Gargždų ligoninė ir poliklinika buvo viena įstaiga, taip išėjo, kad poliklinikoje trūko gydytojų. Vienai gydytojai išvykus, pradėjau dirbti čia, mane paliko ir nebeišvažiavau į Veiviržėnus. Tad nuo 1978 metų dirbu čia“, – medikės karjeros pradžią prisiminė V. Steponavičienė. Ji nuo 1986 metų dirba su ta pačia bendruomenės slaugytoja Adele Usiniene.
Paklausta, kaip pasirinko būtent pediatriją, medikė kalbėjo, kad jai nuo mažens patiko vaikai, norėjo būti jų aukle. „Aš augau kaime, o kadangi mokykla buvo mieste ir būtų reikėję nuolat važiuoti autobusu, gyvenau pas tokią tetą. Ta teta buvo labai didelė medikų mylėtoja ir ji sakydavo: „Nu, Vitele, tu būsi daktare“ (juokiasi – aut. past.). Negaliu sakyti, kad čia jos sprendimas, bet ta mintis apie medicinos studijas kirbėjo. Iš klasės mes dvi moksleivės po mokyklos baigimo rinkomės medicinos studijas Kaune, – dalijosi V. Steponavičienė. – Ir, būdamos kaimo mergaitės, įstojome iš pirmo karto. Mano tėvai buvo paprasti žmonės, tai savo darbu visko pasiekėme.“
Ji taip pat papasakojo, kad persikėlus iš seno poliklinikos pastato į naująjį, kuriame visus šiuos metus ir dirbo, teko traukti burtus, kas kokį kabinetą gaus. Gydytoją ilgus metus džiugino pro langus atsiveriantis Gargždų centro, Klaipėdos gatvės vaizdas. V. Steponavičienė teigė, kad čia matosi visi įvykiai, stebimi pokyčiai. 310 kabinete medikė įsikūrusi nuo pat pradžios.
Kito darbo neįsivaizdavo
Gydytoja V. Steponavičienė medike išdirbo 46 metus. Ji dalijosi, kad būta visko: ir džiugių akimirkų, ir liūdnesnių, tačiau kitame darbe savęs neįsivaizdavo. „Aš šneku vaikų kalba, tad net neįsivaizduoju kito darbo. Vaikų ligų gydytojas turi suprasti vaikus, nes jie dažnai negali pasakyti, ką skauda. Jei ateina mama su vaiku ir jis prie durų sukosėja, aš galiu pasakyti, kas jam yra. Tačiau reikia dirbti ne tik su vaikais, bet ir jų tėvais, patarti, išklausyti“, – šypsojosi gydytoja.
Pasak jos, sunkiausia buvo 1998 metais, kai Lietuvoje visi vaikų ligų gydytojai turėjo persikvalifikuoti į šeimos gydytojus. Tačiau tiek V. Steponavičienė, tiek 4 kitos pediatrės su tuo nesutiko, tad teko už save pakovoti. „Sunkiausia ir buvo tada, kai reikėjo kovoti, nepamesti savo pediatrijos, nes galvojau: esu vaikų gydytoja, ką darysiu su tuo suaugusiuoju?“ – teigė V. Steponavičienė. Tad poliklinikoje dirbantys pediatrai – iš ankstesnės kartos, mat dabar pediatrai dažniausiai dirba ligoninėse, o poliklinikose – šeimos gydytojai, pediatrų reta.
Per tiek metų keitėsi pacientai, užaugo kartos, tačiau gydytojos V. Steponavičienės didžiausias džiaugsmas – sveiki ir retai besilankantys pacientai, o geriausia padėka: „ačiū, gydytoja, mes pasveikom!“, nes sveikata – didžiausias žmogaus turtas.
Ilgametė medikė teigė, kad „užaugino“ net tris kartas pacientų, mat patys buvę mažieji pacientai dabar ateina su savo vaikais ar net anūkais.
Pacientus vertina ir rūpinasi
Per savo ilgus darbo metus gydytoja V. Steponavičienė ne vieną pacientą konsultavo ir nedarbo metu, ji vadovaujasi Hipokrato priesaika sąžiningai ir dorai dirbti, tad kartais net vykdavo pas pacientus į namus. Paklausta, ar dažnai tekdavo sulaukti tokių skambučių, ji teigė, kad anksčiau taip, tačiau dabar mamos nebeskambina. „Būdavo daug skambučių savaitgaliais. Ir patardavau, ir kartais nuvažiuodavau į namus, paskutiniu metu ne. Nes dabar yra daktaras „Google“, kur žmonės ieško informacijos. Dažnai informacija ten būna subjektyvi, nepatikrinta, tad gydytojui tenka vėliau narplioti“, – pažymėjo medikė.
Tačiau pacientų gydytojai netrūko, mat vaikų ligų gydytojas turi nuo 600 iki 900 vaikų, kartais jų daugiau, kartais mažiau. „Kai prasideda mokslo metai, nuo rugsėjo antros pusės pasijaučia, kad tiek daug vaikų turiu, nes prasideda virusai, ligos. Darželinukai ima eiti į darželį, ten įvairiausių bakterijų, virusų, taip pat ir stresas nestiprina imuniteto. Būna tokių situacijų, kad paaug­liai ateina, sako, kad nestresuoja, bet serga. Viską pražiūri, ištiri, tačiau nieko nerandi, o problemos yra kitos“, – teigė V. Steponavičienė.
Pasak jos, dabar ir narkotikų problema išaugusi, gydytojai gaila vaikų, nes jie greitai įklimpsta, o medikas dažnai negali nieko pakeisti. Tad V. Steponavičienė akcentavo, kad tėvai turi labai dažnai kalbėtis su vaikais, nes visi skuba, lekia, mažiau skiria kokybiško laiko vaikams.
Ir nors, pasak V. Steponavičienės, medicina darosi žymiai pažangesnė, žengia tobulumo link, iššūkių gydytojams daugėja. „Anksčiau žmonės labiau pasitikėdavo gydytojo rekomendacijomis. Kas kelia nerimą, tai sumažėjęs vaikų skiepijimas, naujagimių nebeskiepija. Argumentai dažnai būna, kad kažkur skaitė, kažkas sakė. Tačiau mus labiausiai neramina kokliušas ir tymai, bet žmogaus beveik neįmanoma įtikinti. Jeigu bus protrūkis, kreipsis į gydytojus, o jis tokiu atveju dažnai būna bejėgis“, – teigė vaikų ligų gydytoja.
Išmokė kantrybės ir pakantumo
46 metus medike dirbusi V. Steponavičienė matė ir kaip keitėsi technologijos medicinoje, kokių naujovių sulaukta. Pasak vaikų ligų gydytojos, darbas su kompiuteriu prasidėjo atsiradus elektroninėms nedarbingumo pažymoms, o dabar viskas kompiuteryje: receptų rašymas, tyrimų paskyrimas, išrašai, siuntimai. „Be kompiuterio dabar joks darbas nevyktų, jei sutriktų – būtų sunku. Šis darbas kompiuteriu atima daug laiko, nes dabar rašome ne ranka, bet vis tiek reikia viską surašyti į kompiuterį, į kortelę. O darbe reikia bendrauti su žmogumi, ne su kompiuteriu. Atsiradus technologijoms daug dalykų skaitmenizavosi, bet darbas nepasikeitė“, – akcentavo gydytoja.
Kalbėdama apie išmoktas gyvenimo pamokas gydytoja teigė, kad mediko darbas išmokė kantrybės, kai reikia – mokėjimo patylėti, susilaikyti, nesiginčyti. Peržvelgusi savo medikės gyvenimo knygą V. Steponavičienė dalijosi, kad paskutinės dienos sunkios, nors darbą palieka savo noru, kadangi sveikata nebe tokia, kaip anksčiau. Tiek kolegos, tiek pacientai ją paskutinėmis dienomis sveikina gėlėmis, nuoširdžiais padėkos žodžiais. Sunku užversti 46 metus trukusį gyvenimo tarpsnį, tačiau jį užveria gražiu metu – pavasarį, kai širdį džiugina gėlių žiedai, šiltos, šviesios dienos priešaky.
Paklausta, ar jau suplanavo, ką veiks išėjusi užtarnauto poilsio, V. Steponavičienė dalijosi, kad stengsis niekur nebeskubėti, daugiau pabendrauti su savo artimaisiais, draugais. „Turiu sūnų ir dukrą, dvi anūkes, pasibaigus mokslo metams jos atvažiuos čia. Laisvalaikiu, kai geras oras, važiuoju į Karklę pavaikščioti po pušynus, prie jūros, turiu kurso draugę, kuri ten gyvena. Mėgstu paskaityti, bet irgi traukia medicininė literatūra, mėgstu filmus. Keliauti toli į užsienį nemėgstu, man užtenka Lietuvos“, – planais dalijosi gydytoja.
Kartu į namus ji pasiima ir svarbiausius savo darbo įrankius: stetoskopą, asmeninį antspaudą, medicinos knygas. „Stetoskopas – mano darbo įrankis, be kurio negalėčiau dirbti. Čia toks vaikiškas, yra įvairių veidukų, kuriuos galima uždėti, kad vaikams nebūtų taip baugu“, – pasakojo V. Steponavičienė.
Ketvirtadienį ilgametę gydytoją išlydėjo ir Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centro bei Gargždų ligoninės kolektyvai, dėkoję už nuoširdų atsidavimą darbui, meilę, rūpinimąsi mažaisiais pacientais, už gebėjimą išklausyti, patarti vaikų tėveliams.
Gabrielė ČIUNKAITĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių