Vairuotojų gerumas šildo ir vaikų, ir senolių širdis
Žaisti mašinėlėmis vaikystėje patinka daugeliui vaikų. Jie trokšta kuo greičiau užaugti ir vairuoti tikras mašinas, tačiau ar svajoja tapti profesionaliais vairuotojais? Pašnekovai Bronius Butkus, Stasys Indriliūnas ir Arūnas Montrimas vairuotojo darbo stažą skaičiuoja dešimtmečiais. Be būtinų darbo įgūdžių, jie yra sukaupę bendravimo su vaikais, ligoniais ir neįgaliaisiais patirties. Vertinami ne tik už puikiai atliekamą darbą, bet ir asmenines savybes, pašnekovai kuklinosi, esą argi verta apie juos rašyti.
Su vaikais nenuobodu
Koks yra geras vairuotojas? Be abejo, puikiai išmanantis Kelių eismo taisykles ir jų nelaužantis, atsakingas, atsargus, kantrus, taktiškas, mandagus, santūrus, vairuojantis be įtampos, nesutrinkantis ekstremaliomis sąlygomis, susipažinęs su vairuojamos transporto priemonės konstrukcija, nepamirštantis pasidomėti oro sąlygomis, nes nuo jų irgi priklauso kelionės saugumas. Ar pažįstate tokių vairuotojų?
Pakalbinti Vėžaičių pagrindinėje mokykloje dirbančius vairuotojus B. Butkų ir S. Indriliūną pasiūlė ugdymo įstaigos direktorė Dalia Baliutavičienė, negailėjusi jiems pagyrų.
Iš Lapių kilęs B. Butkus daugiau nei 20 metų gyveno Mažeikiuose. Tėveliams pasiligojus grįžo su šeima į gimtinę ir, padirbėjęs vienoje įmonėje, sulaukė pasiūlymo dirbti mokyklos autobuso vairuotoju. Jo, kaip vairuotojo, darbo stažas nuo 1977 m., o mokyklinį autobusą vairuoja 18 metų – anksčiau Lapių mokyklos, kuri statyta jo akyse, dabar – Vėžaičių.
B. Butkaus darbo diena prasideda ryte apie 6 valandą. Iš Lapių darželio jis susideda į autobusą švarius indus, kuriuose veža maistą iš Vėžaičių Lapių darželinukams. „6.40 val. išvažiuoju surinkti vaikų. Kretingos rajone, Žutautuose, laukia trys, pakeliui Mikoliškiuose – penki, o Lapiuose įlipa tiek, kiek autobuse yra sėdimų vietų. Kadangi visi netelpa, atvažiuoja dar vienas mokyklinis autobusas“, – pasakojo Bronius, apie 7.30 val. atvežantis įvairaus amžiaus mokinius į Vėžaičių pagrindinę mokyklą. Su Lapių darželinukams skirtais pusryčiais jis grįžta į Lapius, o 11 val. važiuoja parvežti jiems šiltus pietus iš Vėžaičių. Po pietų su švariais indais vėl suka į Vėžaičius. Pasibaigus mokykloje pamokoms 14 val. veža vaikus namo. Po valandos surenka tuos, kuriems buvo daugiau pamokų ir, jei kelias esąs normalus, į Lapius grįžta 16 val. Tada išsivalo arba išsiplauna autobusą. Kitą dieną viskas iš naujo. Nenuobodu? „Darbas patinka, tik žiemą sunku, kai keliai nenuvalyti. Per 18 metų du kartus yra tekę ir griovy pabuvoti, net kelininkai traukė. O su vaikais tikrai nenuobodu. Kartais mažiukus reikia raminti, kai ima išdykauti autobuse, bet juk visi mažiukai buvom“, – atlaidžiai šypsodamasis pasakojo B. Butkus. Nepyksta jis ant vaikų, jei kuris ir kokį saldainio popieriuką autobuse tarp sėdynių palieka, o perspėti mokiniai vairuotojo klauso ir didesnių išdaigų nekrečia, visi sveikinasi ir atsisveikina. Kadangi kelis vaikus B. Butkus atveža į darželį, prisiminė, jog kartą vienas darželinukas autobuse užmigo, tad, nenorėdamas jo žadinti, paėmė į glėbį ir parnešė namo iki durų mamai. Jei ryte vaiko nėra prie keliuko, vairuotojas skambina tėvams. Būna, kad jie iš vakaro perspėja vairuotoją, jog nelauktų vaiko, nes susirgo ar dėl kitų priežasčių į mokyklą neis.
„Kai anksčiau dirbau Lapių mokykloje vairuotoju, teko savaitgaliais vežti vaikus į ekskursijas – rėmėjai rūpinosi, kad be tėvų šilumos augantys vaikai galėtų pažinti Lietuvą, plėsti akiratį“, – pasakojo B. Butkus.
Atsilygina dėmesiu
Gargžduose gyvenantis Stasys Indriliūnas Vėžaičių pagrindinės mokyklos vairuotoju dirba 14 metų. Vairuotojo darbas jam nebuvo naujas, tačiau iki tol buvo vežiojęs ne vaikus, o tapetus, kitoje rajono įmonėje dirbo volo operatoriumi. Vežioti mokinukus S. Indriliūnui patinka. Per dieną jis su vaikais nurieda apie 150 kilometrų, daugiausia žvyrkeliais. Pradeda nuo Pažvelsio, Rudaičių, Lapių, tada žvyrkeliu į Utrius, o atvežęs mokinukus į Vėžaičius važiuoja kitų į Gerduvėnus, seniau dar ir į Ežaičius. Grįždamas veža į Perkūnus, Jurjonus – daugiausia į vienkiemius. Be kasdienio vežiojimo į mokyklą ir namo, dar tenka vežti mokinius į baseiną Klaipėdoje, ekskursijas ir edukacijas. „Vaikai dažniausiai „sulenda“ į telefonus, bet stengiuosi, kad pakeltų akis ir pamatytų, kas už autobuso lango, gamtoje. Pasakau, kad stirna, kiškis ar lapė bėga, vanagas tupi. Tie, kurie gyvena vienkiemiuose, dar nėra taip nutolę nuo gamtos, pastebi jos grožį“, – sakė S. Indriliūnas. Kai mokiniai autobuse ima triukšmauti, garsiai klausytis muzikos ar žaisti žaidimus telefonuose, garsų maišalynę vairuotojas bando pritildyti ne keldamas balsą, o pagarsindamas radiją – tada, sako, vaikai suklūsta ir aprimsta.
„Vieną kartą nustebino dešimtokas: neragintas ir neprašytas pasiėmė šluotą, kol laukėme kitų mokinių, ir tvarkingai iššlavė autobusą“, – džiaugėsi vairuotojas. Jis prisipažino leidžiantis vaikams autobuse valgyti, bet prašo tvarkos, o kad jos būtų daugiau, padarė autobuse šiukšlinę.
Stasys su vaikais sutaria. Rugsėjo 1-osios proga padalija mokiniams saldainių, o karštomis mokslo metų dienomis – ledų. Atsidėkodami jam vaikai švenčių progomis padaro atvirukų ar kokia malonia staigmena pradžiugina. Geranoriško, malonaus, nuoširdaus vairuotojo jie nepamiršta net suaugę, jau patys augindami vaikus sutikę Stasį pasisveikina.
Gal būtų skulptorius?
Būti vairuotoju Stasys vaikystėje nesvajojo. Jo širdis linko prie medžio darbų: sau buvo pasidaręs medinį traktoriuką, sesutei – žaislinę spintelę, lovytę lėlei. Nuo Joniškio kilęs Stasys paaugęs norėjo mokytis medžio darbų, bet tėvams labiau patiko zootechniko specialybė. „Gal būčiau buvęs skulptorius?“ – šyptelėjo S. Indriliūnas. Nagingas ir kūrybingas vyriškis laisvalaikį po darbo skiria pomėgiui – daro medines skulptūras, suolus ir jais puošia ne tik namų, bet ir Vėžaičių pagrindinės mokyklos aplinką. „Kai ankstesnė mokyklos direktorė prieš 14 metų paprašė padaryti paprastą lentą, man buvo gaila gauto rąsto. Naudodamas benzininį pjūklą ir šlifuoklį sumeistravau pirmą suoliuką su krokodilu. Vėliau atsirado pelėdos, vilkiukai, tarsi išlindę iš olos, meška…“ – vardijo Stasys mokyklos aplinką papuošusius savo darbus. Šiemet jis lauke išbetonavo, o paskui išklojo juodomis ir baltomis trinkelėmis šaškių lentą, nes prieš tai buvusi medinė, taip pat jo sumeistrauta, sunyko. Paprašytas direktorės padarė dvi pavėsines su virtuvėlėmis darželinukams. Stasiui smagu, kad jo padarytomis sūpynėmis prie mokyklos supasi vaikai, kad tyrinėja vabaliukų namelį ir, žinoma, sėdi ant jo sumeistrautų suolų, kuriuos pats ir prižiūri. S. Indriliūno darbščios rankos padeda kurti jaukią mokyklos aplinką, kurią puošia ir alpinariumai. Kuo pradžiugins mokyklos bendruomenę šį pavasarį, gabus vyriškis neatskleidė, bet kad turi sumanymų, neslėpė.
Daugiau nei pareigos
„O ką apie mane rašyti? Dirbu savo darbą, ir tiek. Man jis patinka“, – kuklinosi Klaipėdos rajono paramos šeimai centro vairuotojas A. Montrimas.
Skirtingai nuo kitų dviejų pašnekovų, Arūnas būti vairuotoju norėjo, kaip pats juokiasi, nuo gimimo. Tėtis sūnų išmokė vairuoti dar tada, kai atsisėdęs prie vairo jo pasiekti be pagalvės ant automobilio sėdynės negalėjo. Leisdavo tėtis Arūnui pavažiuoti „Žiguliais“ ne bet kur – ne dulkėtu lauko keliuku, o asfaltuotu. „Tiek tada juk mašinų tebuvo“, – prisiminęs šypsojosi Arūnas.
Dilemų, kur stoti, kai baigė mokyklą, jam nekilo – Kretingos profesinėje mokykloje įgijo vairuotojo, traktorininko, mašinisto teises. Vairuodamas įvairias transporto priemones, A. Montrimas pažino daug Lietuvos kelių ir, žinoma, žmonių. Nuo 2007 m. jo darboviete tapo nauja įstaiga – Klaipėdos rajono paramos šeimai centras. Jo vadovė Jurinda Jasevičienė, kaip ir žmonės, kuriais rūpinasi Paramos šeimai centras, apie A. Montrimą kalba su dėkingumu. Jis esąs paslaugus, malonus, atidus, mandagus, rūpestingas, jautrus ir daro daugiau nei priklauso pagal vairuotojo pareigybę. Argi kitoks žmogus galėtų dirbti su ligų, negalių prislėgtais žmonėmis, kuriems reikalinga ir pagalba, ir geras žodis? Anksčiau Arūnui tekdavo vienus ligonius vežti iš jų namų į Kauno ir Vilniaus, dabar – į Klaipėdos ligonines, kur jiems atliekamos dializės ar kitos procedūros, kitus – reabilitacijai į Palangą, trečius – pas Gargždų medikus. Atvežęs senolę ar senolį pas gydytoją Arūnas jį palydi iki mediko kabineto, paneša jo daiktus ir palaukia, kad žmogus nesijaustų vienišas gydymo įstaigoje.
„Būk geras – ir kiti bus geri. Man patinka padėti žmonėms. Negi močiutė, kuri pati vos paeina, savo daiktus pasineš? Gal kada ir mane kas nors pavedžios, jei reikės“, – šypsojosi A. Montrimas, už kurį dėkingos močiutės net meldžiasi.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
