Veiklios moterys tobulų mamų nevaidina

Pačios švelniausios ir geriausios mamos namuose, darbe – pasitikinčios savimi ir skrupulingai viską planuojančios vadovės. Artėjančios Motinos dienos proga „Banga“ pakalbino veiklias rajono moteris, kurios kasdien bando išlaikyti balansą tarp sėkmingos karjeros ir darnios motinystės.

Šeima – šventas reikalas
Aurelija Butkutė-Norkevičienė, Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos l. e. p. direktorė:
– Po motinystės atostogų grįžau į darbą, kai mano pirmam vaikui buvo 10 mėnesių. Po antrojo vaiko gimimo grįžau į darbą, kai vaikui buvo 8 mėnesiai. Tuo metu dirbau privačiame sektoriuje, kur, norint išsaugoti savo darbo vietą, buvo per didelė prabanga metus ar dvejus mėgautis motinyste. Kaltės dėl to tikrai nejaučiau, nes stropiai atlikau namų darbus, ir vaikai iki dvejų metų mano darbo metu buvo patikimose auklės rankose, su kuria iki šiol išlikę šilti santykiai. Vakarais ir savaitgaliais atiduodavau visą save vaikams. Šventas reikalas buvo ir yra atostogos bei laisvalaikis su šeima, tačiau neslėpsiu, būnant vadove ne viską pavyksta spėti. Tikrai dažnai nukenčia laikas šeimai. Bet šeimoje svarbiausias abipusis sutarimas ir palaikymas. Vyras yra didžiausias mano palaikytojas ir ramstis tiek fiziškai, tiek emociškai.
Streso mano gyvenime netrūksta, bet moku tvarkytis su juo. Aš žinau, kad viskas gyvenime pasidaro tik darymo būdu. Didesnio streso atveju nepasiduodu emocijoms, susikoncent­ruoju į problemos sprendimą, susistruktūruoju ir tiesiog veikiu. Emocijas išlieju, kai sunkusis laikas praeina. Dažnai ir darbe kolegos, susidūrę su vienokia ar kitokia problema, ateina pas mane nusiraminti ir drauge surasti geriausią sprendimą. Ramiau reaguoti į problemas ir „neišsitaškyti“ mokau ir savo vaikus.
Nuo mažų dienų su vaikais daug keliaujame, tad kelionių aistra juose ypatingai gyva. Laisvalaikiu su vaikais dažnai vykstame į koncertus, spektak­lius, įvairius renginius, filmus. Be kultūros, mūsų laisvalaikyje labai daug sporto – riedučiai, dviračiai, riedlentės, vandenlentės. Žiemos savaitgaliais dažnai lankomės baseine. Beveik kiekvieną vakarą prieš miegą turime tradiciją bent kažkiek pasivaikščioti, tada ir išsikalbame visi apie praėjusią dieną. Mano vaikai jau paaugliai, išgyvename šį amžiaus tarpsnį su visomis spalvomis ir atspalviais. Tad kaip mama tiesiog labiausiai svajoju, kad jie atrastų savo gyvenimo kelią, mėgstamą veiklą ir būtų laimingi. Labai „mamiškos“ ir nepaprastai paprastos mano svajonės.

Dilema dėl svajonės
Rūta Steponavičienė, Priekulės kultūros centro direktorė:
– Pirmiausia esu dviejų nuostabių sūnų mama, po to visi kiti gyvenimo vaidmenys: žmona, įstaigos vadovė. Vaikams atiduodu save ne per buitį ir garuojančius pietus, bet per veiklos pavyzdį. Esu scenarinio plano žmogus, tai padeda sumažinti dirbančių mamų patiriamą kaltės jausmą. Mano užrašinė visada pilna „gyvenimo“, nuo darbinių aspektų iki vaikų gimtadienių ar popamokinės veiklos derinimo. Vieniems mano dienos tempas atrodo beprotiškas, kitiems – atvirkščiai.
Aš normali perfekcionistė, adekvatus asmuo, siekianti užsibrėžtų, bet įgyvendinamų rezultatų visose gyvenimo sferose: darbe, kasdieninėje veikloje, mokantis naujų dalykų. Mėgstu perversti savo planuotę, ne tik dienos, bet ir savaitės eigoje. Nors vyras taip pat dirba vadovaujamą darbą, studijuoja, daug keliauja, bet mes veikiame kaip gerai suderintas laikrodis, vienas kitą pakeičiame, o jei atsitinka neplanuotų dalykų, mylimiausi seneliai visada šalia.
Mūsų laisvalaikio leidimo amplitudė labai plati: kelionės, stalo žaidimai, vasaros sezono metu plaukiojame laiveliu. Esame teatro gerbėjai, vaikai ypač mėgsta Klaipėdos lėlių teatro repertuarą.
Daug kalbuosi su savimi, dažnai raminu, jog slidinėjimas, knygų skaitymas (dabar mano bibliotekoje vaikiškų knygų laikas) laukia manęs netolimoje ateityje. Mintyse iškyla vienas labai gyvenimiškas pavyzdys. Mokytoja prieš Mamos dieną klausė sūnaus, ar jis žino, kokia mamos svajonė. Vėliau šiuos atsakymus mokytoja palygino su mamų atsakymais. Adomas drąsiai teigė, kad jo mamytės didžiausia svajonė – aplankyti legolendą, o aš įvardijau sugrįžimą į Paryžių. Tai nežinau, kuri ta svajonė tikresnė, juk vaikai niekada nemeluoja.

Kartu jaučiasi laimingi
Sigita Stankuvienė, verslininkė, kepyklėlės „Saldus noras“ įkūrėja:
– Kai vaikai buvo maži, jaučiau vidinę kaltę, nes kasdieninius darbus teko derinti su darbine veikla. Turėjau mažai laisvo laiko ir daug dirbau. Turint nuosavą verslą, jame nėra apibrėžtų darbo valandų, todėl galiu lanksčiau planuotis dienotvarkę: nuvežti vaikus į užklasines veik­las, jei reikia, ir pas gydytoją. Stengiuosi dirbti nustatytomis valandomis darbo dienomis, tačiau kartais tenka padirbėti ir vakarais.
Iš tikro džiaugiuosi, kad mano darbas nekelia daug streso, o su paaugusiais vaikais taip pat lengviau – ligų atveju nereikia būti nuolat šalia. Kai vaikai buvo maži, samdžiau auklę, nes darbas ir, atrodo, niekad nesibaigiančios vaikų ligos labai vargino, tad suderinti konditerės darbo ir vaikų auginimo nesugebėjau.
Labai mėgstu pasivaikščiojimus gryname ore, tik vaikams sunku eiti ilgesnes distancijas, todėl stengiuosi prisitaikyti prie vaikų: lankome senelius kaime, einame į spektaklius, kino filmus, važiuojame į baseiną. Kai visi esame kartu, pagalvoju, kad esu labai laiminga, nes turiu viską – sveikus vaikus, vyrą, mylimą darbą ir namus.

Vaikai labai padeda
Lina Vosylė, verslininkė, parduotuvės „Emigus Deco“ direktorė:
– Darbo dienomis aš dirbu personalo srityje, o verslas man kaip pomėgis. Kai pradėjau kurti šventinės atributikos verslą su partnere Ingrida, dažnai jaučiau kaltę, kad vaikai gauna mažiau dėmesio. Juk manęs nebūdavo vakarais, savaitgaliais.
Planuoju savo laiką ir viską spėju, nes neleidžiu sau tinginiauti, žiūrėti serialų ar ilgai naršyti internete. Aš visada esu užsiėmusi, štai neseniai pradėjau dar ir savanoriauti. Džiaugiuosi, kad mano tėvai labai padeda, ypač susirgus vaikams. Tenka ir man padirbėti nuotoliniu būdu arba imti kartu vaikus į darbą. Jie, beje, man labai padeda – sutvarko balionus parduotuvėje, pasako savo nuomonę, kas jiems gražu, net darželyje ar mokykloje sako kitiems vaikams, kad ateitų pas mamą balionų pirkti.
Norėčiau dažniau su vaikais išvažiuoti į užsienį, parodyti jiems daugiau pasaulio, bet dabar yra kaip yra. Neslėpsiu, aš mažai laiko leidžiu su vaikais, bet jie ima pavyzdį iš manęs, aš esu labai aktyvi ir jie nuo manęs neatsilieka – lanko muzikos mokyklą, važiuoja į įvairius konkursus, pasirodo koncertuose, labai didžiuojuosi jais.

Atvirai apie viską
Loreta Urbutė, Klaipėdos miesto savivaldybės viešųjų pirkimų skyriaus patarėja, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė, buvusi ilgametė Sendvario seniūnijos seniūnė:
– Turiu du nuostabius pilnamečius vaikus. Prieš 20 metų į mamas, kurios anksti vaikus veda į darželį ir siekia asmeninių tikslų, karjeros, visuomenė žiūrėjo skeptiškai, todėl man pasisekė, kad mama buvo šalia, ji labai padėjo prižiūrėdama anūkus. Jos dėka galėjau įgyti išsilavinimą, grįžti į darbą, dalyvauti bendruomenių veiklose, vaikų tėtis taip pat buvo aktyviau įsitraukęs į vaikų auginimą.
Su vaikais nuo pat mažų dienų kalbėdavome labai atvirai apie viską. Jie buvo smalsūs, kuriems rūpėjo ne tik, ką mama veikia, bet ir kaip jaučiasi. Sunkiausia vaikams būdavo paaiškinti apie savo darbą, kai buvau seniūne. Manau, kad buvau ir esu pavyzdys vaikams, kad gyvenime nereikia pamiršti savęs, savo pašaukimo, nes jei mama laiminga, laimingi ir vaikai.
Kaip darbe, taip ir gyvenime man visada buvo būtinas planavimas. Jei ko nespėji, tiesiog susidėlioji darbus ar užduotis pagal prioritetus. Bėgant metams pradėjau suprasti, kad visko neįmanoma padaryti, juk svarbiausia yra sveikata, vaikai ir prasmingas laikas su artimaisiais. Kai vaikai buvo maži, dažnai laiką leisdavome gamtoje, eidavome į kiną arba namie sugalvodavome įvairių žaidimų, jiems ūgtelėjus dažnai keliaudavome. Dabar suaugusiems vaikams reikia palikti erdvės jų pačių pomėgiams, gyvenimo potyriams.
Man, kaip mamai, svarbiausia, kad vaikai sveiki, laimingi ir atradę savo mėgstamą, džiaugsmo ir patirties kupiną gyvenimo kelią. Su vaikais pajuokaujame, kad tapusi močiute galėsiu grąžinti skolą savo vaikams – skirsiu daugiau laiko anūkams.

Dienos darbai – atmintinėje
Lina Šakurskienė, verslininkė, parduotuvės „Princesė ir varlius“ įkūrėja:
– Turėdama savo verslą, neskaičiuoju darbo valandų, stengiuosi susidėlioti darbus taip, kad galėčiau kokybiškai praleisti laisvalaikį su šeima. Dažniausiai su berniukais einame į kino teatrą, važiuojame paplaukioti į baseiną, esame aktyvi šeima. Visada susirašau dienos darbus į atmintinę ir dažniausiai pavyksta viską spėti, bet kaltės jausmas, kad neskiriu daugiau laiko vaikams, vis tiek užklumpa.
Versle streso ir įtampos netrūksta, bet stengiuosi išlikti rami, o sūnums susirgus labai padeda seneliai ir vyras. Prisimenu, kai tik atidarėme fizinę parduotuvę, vaikams viskas buvo labai įdomu, juk joje galima rasti ne tik rūbų, bet ir daug žaislų. Dabar jie mielai fotografuojasi drabužių fotosesijoje, filmuojasi reklaminiuose klipuose. Esu laiminga mama, nes turiu du sveikus berniukus, kurie yra smalsūs, aktyvūs ir meilūs.

Augustė JAŠINAUSKIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.