„Visuomenę yra ištikusi vertybių krizė“, – įsitikinusi svarų apdovanojimą gavusi vadovė
„Gerumo žvaigždė“ – tokį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimą ministras Vytautas Šilinskas šį rudenį įteikė Gargždų socialinių paslaugų centro direktorei Viktorijai LYGNUGARIENEI. Užuot didžiavusis pasiekimais moteris teikia prioritetą darbui ir tikrai netryško entuziazmu, kai pakvietėme ją interviu, tačiau pagaliau sutiko šiek tiek papasakoti apie savo kasdieną, akcentuodama, kad visi rezultatai – tai komandinio darbo nuopelnas.
Visos komandos indėlis
– Viktorija, papasakokite apie „Gerumo žvaigždę“: koks tai apdovanojimas ir už ką Jums įteiktas?
– Pasižymėjimo ženklas „Gerumo žvaigždė“ yra aukščiausias ministro apdovanojimas, skiriamas asmenims, ypač pasižymėjusiems socialinės apsaugos ir darbo srityje. Šiais metais Lietuvoje minint Socialinių darbuotojų dieną, socialinės apsaugos ir darbo ministras V. Šilinskas įteikė šešiolika „Gerumo žvaigždės“ apdovanojimų ir daugiau nei pusšimtį padėkų įvairiose šalies savivaldybėse dirbantiems socialiniams darbuotojams.
Man „Gerumo žvaigždė“ įteikta už indėlį ir paramą socialinės apsaugos ir darbo srityje, už vaikų globos sistemos kūrimą Lietuvoje, globėjų rengimą bei atlygių didinimą globotojams Klaipėdos rajone. Džiaugiuosi, kad man, kaip vadovei, pavyksta Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai argumentuotai pateikti pasiūlymus, o vietos politikai juos atliepia, skiria nemažą dėmesį socialinėms paslaugoms. Lygindami bendrą Lietuvos kontekstą mokame neblogą atlygį budintiems globotojams ir nuolatiniams globotojams.
Neseniai minint Viliaus Gaigalaičio globos namų 90-metį vadovui Ginteriui Harneriui taip pat buvo įteiktas šis svarus pasižymėjimo ženklas.
– Ar Jums pačiai toks apdovanojimas buvo staigmena?
– Taip, netikėta. Kai sužinojau, kad reikės važiuoti į Vilnių, pašėlau (šypsosi – aut. past.). Kiekviena darbo diena man yra aukso vertės. Karantinas išmokė daug dalykų nuveikti nuotoliniu būdu, tai labai sutaupo laiko. O dabar „iškrenta“ visa diena. Kita vertus, žinoma, kelionė su kolegomis į Vilnių yra puikus laikas refleksijai ir pan. Ši „Gerumo žvaigždė“ priklauso visam kolektyvui, kiekvieno nario indėlis svarbus. Esame lyg didžiulis skruzdėlynas, kur kiekvienas įneša dalį ir nuo savęs. Visa komanda generuoja idėjas, įvairias veiklas, kurias įgyvendina, o mano pareiga – aprūpinti juos priemonėmis ir sudaryti galimybes jiems dirbti.
Pokyčiams reikia drąsos
– Gargždų socialinių paslaugų centro direktorės pareigas oficialiai einate nuo 2013 m. kovo 1 d. Kuo specifiškas šis darbas?
– Įstaigoje pradėjau dirbti dar 2005 m., iki 2013 m. buvo tarpų, kai vis laikinai pavaduodavau vadovę, kuri laukėsi, buvo vaiko priežiūros atostogose, vėliau mokėsi doktorantūroje, po to išvyko į užsienį. Buvo skelbtas konkursas – dalyvavau ir laimėjau. Šiuo metu vadovauju 97 darbuotojų kolektyvui.
Specifiškumo šiame darbe tikrai yra nemažai, darbas reikalauja didelių investicijų į save ir į santykį su kitais. Vadovui svarbu it dronui pakilti į viršų ir matyti visą sistemą, jos funkcionavimo mechanizmą iš viršaus. Tuomet žiūri, kas neveikia ir kaip tai galėtum pakeisti. Tačiau, norint kažką pakeisti, reikia labai gerai išmanyti tai, ką nori keisti ir į ką nori keisti. Reikia daug analitinio darbo, daug žinių, juolab kad įstaiga turi daug padalinių, tad ir sričių spektras gana platus. Dėl to po kiekvienu pokyčiu yra labai daug darbo, kuris ne visada matomas. Gerai, kad esu smalsi ir man norisi, kad visi gyventų geriau, tad negailiu laiko, pastangų tobulinant mūsų veiklą. O kai pasieki kažkokių rezultatų, tai motyvuoja dar labiau. Svarbu, kad kolektyvo žmonės sutinka eiti kartu ir pasiduoda šiai avantiūrai.
– Ar pastaruoju metu labai keitėsi Jūsų veikla?
– Taip, būta daugybė pokyčių. Žinoma, norint pačiam inspiruoti pokyčius, reikia būti šiek tiek išprotėjusiam gerąja prasme. Reikia drąsos ir ryžto. Nuo 2006 metų labai keitėsi socialinių paslaugų teisės aktai, daug paslaugų pagaliau tapo reglamentuotos, tad mūsų socialinių paslaugų katalogas vis augo, pildėsi naujomis paslaugomis. Šių metų liepą vėl keitėsi įstatyminė bazė, atsižvelgta į darbo specifiškumą ir pan. Anksčiau net negalėjai pagalvoti, kad vienos ar kitos paslaugos bus, o dabar jos yra, specialistai ruošiami.
– Ar trūkstate kokių nors darbuotojų?
– Pagal naujus teisės aktus Globos centre pasikeitė normatyvai, turime sumažintą atvejų skaičių, tenkantį vienam darbuotojui, tai kreipsimės į steigėją – Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą – kad reikia padidinti etatų skaičių. Rajono politikai sukalbami, jei ateini su argumentais, paprastai pavyksta įtikinti, gauname tas priemones, išteklius, kokių mums reikia, kad veikla vyktų sklandžiai.
Kompleksinės problemos
– Kokias išskirtumėte opiausias visuomenės problemas, su kuriomis susiduriate darbe?
– Problemų yra nemažai: nuo vaikų šeimų krizių, netekčių iki benamystės. Svarbu gręžtis į šeimą, juk viskas prasideda šeimoje. Neturime benamystės fakto be šeimos. Kažkada tas asmuo buvo mažas vaikas, laiku pagalbos negavusi šeima negali padėti tam vaikui, dėl to ir jaunas žmogus gali nebesugebėti gyventi savarankiškai mūsų visuomenėje, bendruomenėje. Mūsų šeimose yra ir nedarbo, ir skurdo, ir įgūdžių stokos, ir sveikatos problemų. Kompleksinės problemos.
Reikalinga parama, pagalba šeimoms. Vėliau didelė reikšmė tenka švietimo įstaigoms: darželiams, mokykloms, kur turi būti atliepti vaiko poreikiai, tik tada gali užaugti brandi, socialiai atsakinga asmenybė. O mes jau dirbame su pasekmėmis.
Mūsų visuomenę yra ištikusi vertybių krizė. Sveriame, kas svarbiau: santykis ar daiktai, laikas šeimoje ar laikas uždirbant papildomus pinigus, bendrai išgyventos emocijos ar nupirktas daiktas. Kiekvienam nepakenks susimąstyti, kurioje pusėje aš esu, kiek ir kur investuoju savo laiko, energijos.
Tikėjimas ir šeima
– Jūsų stiprybės šaltinis taip pat šeima?
– Taip, čia atgaunu ramybę. Vyras Sigitas palaiko, tačiau man primena, kad nuvarytus arklius nušauna, atvirai sako, kad esu reikalinga ir namuose. Negali vienu metu būti ir gera vadovė, ir gera žmona, ir gera mama. Vis tiek kažkuri sritis nukenčia, paroje yra per mažai valandų. Ne veltui iš dukters Kristinos esu girdėjusi, kad namuose mums reikia ne socialinio darbuotojo, o mamos. Dabar ji jau užaugusi, sukūrusi šeimą gyvena Šilutėje. Tačiau kaip ir aš labai daug dėmesio skiria darbui, yra įkūrusi kosmetologijos centrą. Laikas greitai bėga, todėl labai svarbu tarp visų veiklos sričių išmokti laviruoti, dabar stengiuosi kur kas daugiau laiko skirti ir kol kas vieninteliam anūkui.
Atgauti jėgas man labai padeda ir malda, mėgstu klausytis įvairių įrašų dvasine tema, feisbuke esu pamėgusi puslapį „Žuvelė“, kuriame daug įvairių temų, atspindinčių dabartinio laikotarpio aktualijas. Kai situacija yra visiškai beviltiška, tiesiog sakau: „Viešpatie, aš patikiu Tau šią situaciją ir prašau, kad padėtum man perskaityti, pamatyti ženklus, kad galėčiau priimti sprendimus, pasielgti pagal Tavo valią.“ Kitiems galbūt tai nepriimtina, bet man padeda. Socialiniame darbe patiriame daug streso, tad esame turėję ne vienus mokymus, kaip padėti sau. Psichoterapeutas Evaldas Karmaza mums vedė mokymus naudodamas dramos terapijos elementus. Kiekvienas turėjome įvardinti sau svarbiausias vertybes. Pratybų eigoje turėjome vis atsisakyti tų vertybių, kol liko tik dvi. Svarbu atsakyti į klausimą, ką darome kasdien, kad tos vertybės būtų puoselėjamos, tai lyg dvi žmogaus kojos, ką darome, kad tas kojas stiprintume ir tvirtai žengtume per gyvenimą. Mano tos dvi kojos yra tikėjimas ir šeima. Esame primokyti daug technikų, metodikų, tačiau svarbu viską ne žinoti, o praktikuoti.
Agnė ADOMAITĖ
Autorės nuotr.
