Yra ko palinkėti

Šventės tęsiasi. Tik mažas atokvėpis – ir jau Naujieji metai. Neišsenka ir aktualiausios pokalbių temos – apie valgymą, keliones, dovanas, kainas. Medikai aiškina, kaip nepersivalgyti, o persivalgius – kaip bandyti pasveikti neatsidūrus priimamajame. Žmonės tuo momentu suklūsta, bet metai iš metų valgo, geria ir visko padaugina. Kelionės nerekomenduojamos, vis dėlto keliai užkimšti ne tik sniego, bet ir mašinų. „Dovanų pirkimas nuskurdina šventę, ji tampa ne dvasios, o materialumo puota“, – primena dvasininkai. Bet… perkame, ypač per akcijas, nors prekybininkų išmonė visada ta pati: perki du, gauni tris, moki už keturis. Ir, žinoma, džiaugiamės. Tokios tos mūsų šventės – riebios, dosnios, triukšmingos, pasiilgtos ir dažniausiai – ilgos.

Šįmet jau aiškinama, kaip neįpulti į dar vieną bėdą – nesusipykti tiesiog prie šventinio stalo. Anksčiau apie tai niekas net neužsimindavo, o dabar, pasirodo, aktualu. Jeigu prie stalo susėdę imsitės dviejų temų – vakcinacijos ir politinių šalies viražų, garantuotai atsiras įsiskaudinęs giminaitis ar kitas svečias, kurio nuomonė bus visiškai priešinga. Tada – konfliktas garantuotas. Gal jau kam šitai teko patirti per Kalėdas? Konfliktų gausa dabartinis laikas panašus į pirmuosius Nepriklausomybės atgavimo metus, kai buvo tik dvi nuomonės – už ir prieš. O kur dar nuoskaudos iš praeities? Prisimenu giminaitį, kuris taip susipyko su visu savo kaimu. Būdamas tremtinys, be to, atgavęs tėvų žemes, jis aštriai puldavo nuosaikesnius, pokyčiais abejojančius kaimynus ir bandydavo juos įtikinti savąja tiesa. O tuo metu griuvo kolūkiai, žmonės nežinojo, ko čia tvertis, kaip reikės gyventi. Kai kas susierzindavo vien Landsbergį paminėjus. Taip ilgainiui žmogus neturėjo su kuo net pasisveikinti, pasikalbėti, visi pamatę sukosi šalin, kad tik kaip nors susitikimo išvengtų. Reikėjo nemažai laiko, kol aistros pamažu aprimo, tačiau bendrystės šilumos taip ir nebeliko.

Yra tokia lietuvių minklė, gudrus klausimas – ką žmogus veikia kiekvieną minutę. Atsakymas paprastas – eina senyn. Štai tuoj metais pasensime. Tad paskutinio gyventojų surašymo duomenys lyg ir nieko nauja neatskleidė – visa Lietuva katastrofiškai sensta, per 30 m. ji neteko pusės milijono gyventojų, jaunimas gyventi renkasi didžiuosius miestus, o kaimuose daugėja namų užkaltais langais. Ir dar… baisiausiai trūksta vyrų, jų dabar gyvena beveik dviem šimtais tūkstančių mažiau nei moterų. Tik Kaišiadorių rajone, byloja statistika, Pravieniškėse, jų koncentracija didelė ir kiekvienas žinome kodėl. O smagiausiai šią situaciją aiškina anekdotų kūrėjai:
– Kodėl moterys gyvena ilgiau?
– Specialiai.

Tokiame kontekste mūsų rajonas tiesiog suspindo šviesa – greičiausiai augantis, jaunėjantis, patrauklus. Gargždus taip pat jau visi žino. Anksčiau dar pasitaikydavo nustebusių, kad Klaipėdos rajono centras – Gargždai, aiškindavosi, kur jie esą. Dabar miestą primena sportininkų laimėjimai, garsiai nuskamba visokio plauko novatoriški projektai, politiniai virsmai, o dargi nuolat Lietuvą linksmina nepailstantis mūsų ilgametis parlamentaras. Taigi esam žinomi, turintys savo tradicines šventes (iš švenčių „imigrančių“ šįmet labiausiai pavykusia laikyčiau Helovyną, tą vaikų žaidimų aikštelėje), dėliojantys savo istoriją, gerbiantys iškilius kraštiečius ir nestokojantys jaunų veidų. Net mūsų miesto eglutė šįmet ypatingai graži.

O kaip atrodo mūsų miestas iš šalies, paprasto gargždiškio akimis? Kai užsnigę, gražus. Kai netikėtai sniegas nutirpsta, murzinas ir apsileidęs. Kai žvelgi į nuosavų namų kvartalus, šviesus ir tvarkingas, kai pasuki link senųjų daugiabučių, regi eižėjančias, aprašinėtas sienas ir, atrodo, kad jis dar gerai Antrąjį pasaulinį karą mena. Gatvės žiemą slidžios, menkai valomos, todėl jomis vaikštantys gyventojai neretai būna panašūs į pingvinus. Eina krypuodami, į šonus išskėtę rankas, mat saugojasi griūti. Mieste ir bažnyčioje – daugiausia vyresnė karta, todėl pirmasis įspūdis, jog Gargždai, kaip ir visa Lietuva, sparčiai sensta. Jaunimas madingas, niekuo nesiskiria nuo didmiesčių (tereikia praeiti pro kavinukę „Minė“, kad tuo įsitikintum). Ir kino teatras pradžiugina vienu kitu geru filmu. Atrodytų, esame tokie, kaip ir kiti rajonų centrai.

O norėtųsi kitoniškumo, išskirtinumo, savitumo. Ypač nusakomo žodžiais: „važiuojam į Gargždus pažiūrėti…, ar matei Gargžduose…, niekur kitur nerasi, tik tame mieste“. Taigi mūsų miestui, kaip ir namams, yra ko palinkėti.