Žinau

Humoreska

Moteriškė guodžiasi savo draugei pragyvenusi santuokoje su vyru trisdešimt metų ir tas per tą laiką tiek pasikeitęs į blogąją pusę, kad ji tiesiog nebeatpažįsta jo. Kažkada buvo paslaugus, linksmas, niekuo nesiskundė, o dabar viskas jam negerai, amžinai susierzinęs, įtikti jam nebeįmanoma.
– O ką taviškis besako?
– Maivosi kaip visada ir aiškina, kad tai jis manęs nebeatpažįsta. Atseit prisimena, kokia šaunuolė aš buvau pirmaisiais bendro gyvenimo metais, o dabar mato, į ką pavirtau. Vienu žodžiu, nebesutariame visiškai.
– Ir ką žadate daryti?
– Nusprendėme kreiptis pagalbos į psichologą.
– Manote, kad jis judu supažindins?
– Nesišaipyk. Jau užsirašėme pas jį ir kainą sulygome. Tikimės, kad jis duos kokių nors patarimų, kaip vienam prie kito prisitaikyti, kaip išvengti ginčų, kada paminti savo ambicijas vardan ramybės šeimoje, na, kažką tokio apčiuopiamo už tris šimtus eurų.
– Ar tu sugebėsi nusileisti savo vyrui?– suabejojo draugė.
– Aš padarysiu viską, kad išsaugočiau santuoką, bet iš jo nieko panašaus nesitikiu, nes pažįstu jį kaip nuluptą – niekad nenusileis, mirs, bet nepasiduos.
– O ką jis?
– Sakosi mane pažįstantis ir kiaurai permatąs, jau žinąs, kaip aš įrodinėsiu savo tiesas, tad nieko gero iš manęs nelaukiąs. Tu tik pagalvok, jis man priekaištauja, kad aš nebežinanti, ko noriu.
– O tu žinai, ko nori?
– Žinoma. Jis man tiek įgriso, kad nebenoriu jo nė pažinti.

Algimantas VAŠKYS