Žuoliautuojė Giedrė muoka pažintė žuolelės

Gropēlė Gargždu „Vaivuorīkštės“ gimnāzėjės pedaguogu, puora valondu pralēdė G. ėr L. Brožu žuolēliu ūkie „Vėršūnēlės ėr šaknēlės“, bōva gera nusėteikė.

A žėnuot, diel kuo onkstiau priš statont truoba pėrma padėigdava šeivāmedi? O kāp debesīls Žemaitėjuo atsėrada? Kuokė arbata kaimīna pavaišintė, je junti, kad ons parazits? Vo kuoki žuolie – pėrms vaists nu karantina? Je nuvažioutomėt ī Gerdovienus, kor priš 100 mētu stuoviejė dėdėlis ūkis, kor bōva ėr tiligraps, ėr plītėnė, gal ė kuokė seniena rāstomėt, o ožsōkė pas žuoliautuojė Giedrė Brožienė, kartu so vīru Lėnu ikūrosė žuolēliu ūki „Vėršūnēlės ėr šaknēlės“, atsakīma na tik i tus klausėmus išgėrstomėt. No bet je par tus karštius napaslenkat pasėjodintė iš sāva truobuos, tai bėnt paskaitīkėt ilindie ī kuokė ūksmė. Nuvažiousat, ka šotra, kāp sāka Nāglis Šulėjė, bėngsas.

Palei puoreikius

Giedrė īr baise vīkosi žuoliautuojė, pažīstonti vėsus Žemaitėjės augalus, o Gerdovienu pėivas kuožna pavāsari išbraida skersa išėlga. Kāp ana ton dāra, gālat paveizietė feisbokė: kartas ana ēn pradiem išžarguom, kartas kāp rāgana ont šlouta lāksta ėr tas žuolelės renk, o rinkdama šnek, katra nu kuoke lėga īr pėrms vaists. Prisėskabiosi nēš nomėi, džiuovėn, smolkėn, dāra mėšėnius, katrėi skėrtė nupiepielems, dainėninkams, pesimistams ėr kėtims. Vėinims tėks arbata „Devīnės muotrėškas“, kėtims – „Šimts žemaitiu“, o bus tuokiu, katrims napamainuoma pasėruodīs „Mīžamuoji arbata“ arba „Laisvus reikals“. Tēp, kāp vėsu vaistažuoliu pavadėnėmu nēn Giedrės klausontėis atsėmintė, kad ėr namajednė kėtė, tēp ėr vėsu arbātu nēn išvardintė – tėik anu daug – nu kuožna pirsteliejėma.

Je ī arbatas krēva veizat ėr pripažīstat tik dāktarus ėr vaistus, vės tėik naaplėnkėt Gerdovienu ėr Brožu ūki. Iš tuola naožousat, bet čia anėi dāra hidruolatus, katrus išpėlsta ī dailius boteliokus. Išsėrinksat pagal sāva skuoni (tik keravuok, Dievė, nagerkėt): nuoriesat – kvepiesat citrinėniem katžuoliem arba pėpėrmietiem, nuoriesat – ruožiem, o rauduonieliu, juozažuoliu, bėtkriesliu hidruolata atbaidīs knoisius, katrėi kāp pasiotė šimēta mūsa krauji ger. „Par karštīmeti hidruolata sodriekėn uoda (skūra kėtep), dezinfekou ėr gaivėn. Je plauka vēlas, pasėporškus lėngviau iššokoutė ēn ėr sāka, kad mažiau baslenk“, – vardėj žuoliautuojė. Pasėruoda, kad hidruolata tink ėr smegenims dezinfekoutė. Na tuom, na tuom, kor pamėslėjuot – dontenuom. Ka jau toriesat botelioka, galiesat ėr patalīnė pasėporkštė, ėr māšina – kam kor rēk.

Rinktė atsarge

„Tūbie – devīniu vīru spėka“, – apie ėr mažam, ėr senam tinkonti augala sāka žuoliautuojė G. Brožienė. Išdīga tūbė pradiem kėimė, tarp trinkieliu.

Aiške, kuožnus galam pats po pėivas šliaužiuotė ėr tū vaistingu augalēliu ėiškuotė, bet pėrma rēk anus pažintė, ontra paslinktė, o je sāva pėivas nātori, ī svētėma nier kuo līstė. Kad ėr tori, bet je ana kuokem pakelalie, jok naatsėvuožīsi gertė tuokiuos arbātas – daugiau bieduos nagu nauduos gal būtė.

Je rāsas koriam laika ėr okātas patem prisėžuoliautė, Giedrė parspie: „Tik nasomaišīkėt skietėniu augalu: žīdontės garšvuos, paprastuosės morkas ar kmīna so diemietuojė mauda arba nuodingojė nuokana. Pamiegėnė išsėkastė anu šākni, nomėi nabiparētomėt. Ožtektu tik ikvieptė kasont, ėr amėn kriokis.“ Kažkam skaitiau, a na diemietuosės maudas tinktūra bōva nunuodīts piluosuops Sokrats? Mėnkė jouka so tuom žuoliem. Bapėgu Giedre: nu mažėns muokies augalus pažintė ė žėnuojė, kad bus žuoliautuojė. Bet čia da na vėskas: šalėp gīven Kazimiera Brožienė, oušvienė, – tuolėi aplinkou gera žėnoma žuolėninkė. Na dīva, kad Giedrė mētė valdėška darba ėr iš Gargždu atsėkraustė ī Gerdovienus, vīra tievėškė. Daba nikou anum ī miesta naišmasintomi: kaimė grīns uors, paukštele čiolb, kaimīna namaiša, kada nuori keli, kada nuori goli.

Darbs vėsus metus

Bet je mėslėjat, kad lėngvus žuoliautuojės darbs, sarmatīkėtėis. Pri kuožna augalieli rēk pasėlėnktė, o sīkes net sosėrėistė arba atbola, pasėstėibtė ėr dar ronkas ī dongu iškeltė, kad anon pasiektomi. Ė kėik tēp išbūsi? Je na žėidus, na lapus skāba, katrūs vėsa jiega vāsara, tai ēn šaknu kāstė. Ė viel nōgara lėnk. Ė tēp nu pavāsari lig rodėns. Tou patiu laiku rēk žuolelės džiuovintė, hidruolatus sunktė, o kor da mogės, torga, kor prekiau? Žėima ėrgi nier kumet ėlsietė: rēk arbātu mėšėnius darītė ėr torgavuotė. „Baise nusėgondė bōva žmuonis, ka pandemėjė prasėdiejė. Paskiau pradrosiejė, pradiejė skombintė diel vaistažuoliu. Ont akmėns išnēšosi padiedavau, atvažiavė pasėimtė pinigieli akmėniu prispausdava, tēp ėr gīvenuom“, – nasėbiedavuodama kāp vėsumet so šīpsena pasakuo Giedrė.

Šiou metu Brožu ūkie jautas atsėgavėms: kas pėrktė atvažiou, kas pasėciekavītė, kas apie augalus truopne sožėnuotė. Sīki pas žuoliautuojė net mergvakāri švėntė. „Ejuom po žuolīnus, vainėkieli pīniem, pilma kūriem, rokavuomies. Čia bōva kėtuokiu vertībiu panēlės, na tuos, kor rausvas sėjuonas gatviem lāksta“, – sāka Giedrė. Mosint ėr anuos nusėdīvėjė, ka žuoliautuojė papasakuojė apie rūtas. Laikuom anas tradicėniu augalu, bet ar žėnuom, kad Lietuvuo atsėrāda priš kelis šimtus mētu. „Seniau, ka mergēlės viela parēdava nomei, māmas lėipdava ravietė rūtas, kad viel čīstas būtu“, – linksma pasakuo Giedrė ėr pridor, kad alergėjė gal sokeltė na tik rasuots letams augals.

Baigontėis muoksla metams ī žuolēliu ūki pradiejė atvažioutė muokītuoje so muokėnes. „Paauglem na tēp iduome edukācėjės, bet mažesnim patink. Šiuolaikėne vāka maža pažīst augalu. Paklausi, ont kuoki mēdi sūris aug, ėr atsāka, kad ont berža“, – mirktel āki Giedrė. Vāka čia gal ėr kuoki vābala pamatītė ėr patīrėnietė, o kāp smage so draugas ōžoula apsėkabintė ar padūktė kėimė.

Vaistažuoliem īduomaujas ėr Tretiuoji omžiaus universiteta lonkītuoje, ėr pedaguoga. „Kol smarvės toram, rēk prisėrinktė“, – na vėins atvažiāvės ketėn. Išen so Giedrė ī pėiva ėr kai ana prāded vardītė žuolės, galvas pradiem apsėsok ė balėikt tik klausītėis istuorėju, katras ana tēp muok pasakuotė: „Sāka, kad Gargždu pavadėnėms kėla nu gargžda, o gal nu gargženi, nu māža dailē geltuona žuolēle, katra vėsor aug? A žėnuot, kon nauduodava, kai da nabōva švėrkštu? Dėrvėni asiūkli. Įvesdava lėguoni ī pėrti ėr ištrindava dervėnes asiūkles. Ėr dezinfekoudava tēp, ėr uoda prararindava, o tada tēpdava vaistus. Grēčiau pradiedava anėi veiktė. Asiūklis gers inkstams, onkoluogėnems lėguonams. Rēk dietė kompresus augliu vėituos. Seniau iš jaunu asiūkliu kēpdava douna. Dabar žmuonis daržus išnaikintė miegėn. Naapsėmuok vargtė – 6 metra šāknis.“

Klaus patarėmu

Pasėtaika, ka žmuonis tēraujas, ar nier žuolies nu kuoruonas. Tuokiuos žuoliautuojė nažėna, bet īr šaknės, katra paded atkortė pažeista plautiu audėni: „Ta šaknės debesīla. Sāka, ka krīžiuote poulė žemaitius, toriejė tū debesīlu pėlnas terbas. Žemaite krīžiuotius sōmušė, o biegdamis tėi išbarstė iš terbu debesīlus. Pavargosims nu karantina, nu depresėjės tėks juonažuolė. Nuotaika ana gerėn, bet tink tik nupiepielems, kėinuo žems krauji spaudėms.“

Katrėi rēk narēk griebas valerijuonu, torietu atmintė, kad anėi tink tik tumet, je rēk staige nurimtė. Veik tik dvė valondas. Ėlga vartuojont išderėn nervu sistema. Žuoliautuojė patar geriau vartuotė mėšėni iš guduobelės, valerijuona ėr sukatžuolės: „Veikėma laiks – 8 valondas. Tam receptou 1000 metu. Ėr Eugenėje Šimkūnaitė sakīdava, kad rēk maišītė valerijuona so sukatžuolė. Īr duomėnu, kad net diel erkėni encefalita paded.“

Kažėn ar kas bākep žōsi, prikimšė paprastuoji kėiti, bet torietė arbata rekietom. Paded, je akiu par nākti nasōdedi, ka pėlvs skaud, o sīkiu būn ėr galva sosuop. Paprastasis kėitis esos vertingesnis už pelīna (kartioji kėiti), nes tas dėrgėn skrondi, gal net uopas atsėrastė.

Suodėninkams ėrgi pravers žuoliautuojės patarėma. Kuožna pavāsari suodnus pol vėsuokėi parazita. Kuova so anas rēks gliebi bėtkriesliu – kėtim metam skobtė rinktė. Sovėrėnos tomsi nuovėra so anou tėks pōrkštė ėr agrastus, ka kėrmėna lāpu nanuiestu, ėr slīvas, kad nakėrmītu. Je porškont šoniou ar kate kliova, tik geriau, išsėlaižīs ėr nabrēks tablietės nu parazitu. Seniau, ka nabōva šaldītovu, bėtkriesliem vėsus lāšėnius, ožtrėnus ištrindava ėr juokės mōsis nablīsdava. O Giedrės šeima naisėvaizdou šašlīku ba bėtkrieslės lapēliu – skanus esos prieskuonis.

„Vėina sīki pardavuojint vaistažuolės priējė tuoki muotrėša, katra pasiūluojau bėtkriesliu. Ai, saka, monėi narek. Paskiau atsėsoka: „Al žėna, douk, mōna kaimīns īr dikte dėdėlis parazits.“ Anėi pradiejė gertė bėtkriesliu arbāta, šerdēlė nurėma, truobas išsėdezinfekava, vėskas poike gavuos“, – kāp anėkduota pasakuo gerdovienėškė.

Je nāgalat atsėgintė mosum, knioisiu ėr net bėtēlės ī vėdu lek, pasėsuodinkėt pri truoba šaivāmedi.

Onkstiau tēp ėr darīdava: pėrna anon pasuodindava, o paskiau tik truoba statīdava. Iš šeivāmedi dvėgoba nauda: kvaps atbaida, o žėidu gruoži kuožnus māta. Narēk kāp Hariou Puoteriou darītėis lazdēlės – ėr tēp veik. Tėktu ė jaunuosės poukšte, alė smėrdies bažnīčiuo pates katėnas.

„Kas nanuor būtė jauns ėr gražus? Kuožnus nuor, diel tuo gerkėt šalavėjė arbāta. Tik vėskon so pruotu. Dvė savaitės vėinuos rūšies arbāta pageram, ėr gana. Tada keitam kėta. Je vėsa gīvēnėma gersi ramunelės, po koriuo laika nu pėlva pūtėma nebipadies – organizmus pripras, – perspie žuoliautuojė. – Tēpat ėr so kėtuom žuoliem.“

Kon Giedrė išmāna, nimaž nieka nāslep. Priš metus vėskon, kon išmuoka iš sāva praktėnės muokītuojės gamtuos, iš oušvienės, kon iš žuolėninka Virgilijaus Skirkevičiaus, fitoterapeuta Edvarda Kazlauskiaus, sodiejė ī kninga „Ir ateis ta diena. Pasakojimai apie žoleles“. Ka kuožnam būt aiškiau, iliustrāva portigrapėjuom. Bet tik āki ožmestė naožtenk. „Kad pažintomi augalus, daug sīkiu gauni anus pačiopėnietė, rēk laika ėr muokītuoju“, – īsėtėkėnosi žuoliautuojė G. Brožienė iš Gerdovienu.

Laima ŠVEISTRĪTĖ

Autuorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių