Žurnalisto pastabos
Prakalbinkime širdį
Sunkiausias metas, kai gamta nusimeta gyvybės rūbą. Ne tik fizine prasme, bet ir dvasine. Tokiu metu švenčiame Vėlines – išėjusiųjų Amžinybėn pagerbimo dieną, o tai susiję su liūdesiu ir netekties priminimo skausmu. Kai širdį ne skauda, o gelia…
Tačiau po gėlos, savotiško sielos pragaro, ateina apsivalymas ir susitaikymas, o kapinės, buvimas jose geriau nei kas kitas nuramina. Čia viskas susidėlioja į savo vietas. Tik kapinėse taip aiškiai suvokiame, kas svarbu, o kas smulkmenos ir antraeiliai dalykai, kuriuos mes, nūdienos žmonės, taip sureikšminame.
Mes skubame. Pašėlusiai skubame gyventi, pasiekti, turėti. Skubame net per Vėlines. Šįmet turėjome keturias laisvas dienas. Laiko sustoti, aplankyti kapus, susikaupus parymoti ir pamąstyti prie jų buvo pakankamai. Tačiau kapinės per Vėlines tampa didelio turgaus vieta, kur vieni kitiems lipa ant kulnų, kur garsios kalbos ir taip mažai tylos. Susikaupimo čia kaip tik tomis dienomis ir nelieka. Tuo metu labiausiai gaila išėjusiųjų. Jų ramybės…
Vilniaus Arkikatedros klebonas R. Doveika pastebi, jog artimųjų kapai yra savotiškos šventovės – mūsų namų altoriai, prie kurių permąstome savo gyvenimą, savo tiesas, įvertiname jas. Tik čia suvokiame, kad mūsų buvimas šioje žemėje nėra vien sėkmės ir laimėjimai, kad jame yra ir, matyt, turi būti visko. Tam, kad daugiau suprastume, kad giliau pajustume ne tik save, bet ir savo aplinką. Tam kad meilės, dėmesio neatidėliotume geresniems, lengvesniems laikams. Nes jų gali ir nesulaukti, jų gali ir nebūti.
Vėlinėmis bažnyčia ragina skubantį ir laiko nei sau, nei savo artimiesiems neberandantį nūdienos žmogų sustoti ir prakalbinti savo širdį, tyloje ir susikaupime pamąstyti, jog esminis gyvenimo pašaukimas – ne karjera, profesinė sėkmė ar tobulybė, ne turtas ir padėtis visuomenės lentynėlėse, o visose situacijose išlikti žmogumi.
Skubantis žmogus nemąsto, skubantis nebejaučia aplinkos ir kitų žmonių. Skubantis, deja, ne taip retai tampa net budeliu. Kaip ir šią savaitę, kai trys niekuo nekalti pradinukai tapo girto policininko aukomis. Lietuva eilinį kartą sukrėsta, tačiau seimūnų stalčiuose vis dar tebeguli įstatymai, kurie galbūt sušvelnintų karo keliuose pasekmes. Yra laiko politinėms ambicijoms ir rietenoms, nėra laiko žmogaus gyvybei. Rūpinimuisi ja.
Nėra laiko, nėra pinigų, o iš tiesų dažniausiai nėra žmogiško, atsakingo požiūrio. Kiek kartų rašėme ir kalbėjome apie saugos kalnelius bent prie mokyklų, o kiek dar prašymų juos įrengti nepatenkinta?
Siaubą kelia vien mintis, koks pavojus tyko kaimo vaikų, po du tris kilometrus einančių pėstute iki mokyklos ar autobuso tamsiais rudens rytais. Bet kalbame apie „vis gerėjantį pavėžėjimą“, geresnę ugdymo kokybę. Ko ji verta, jei nėra užtikrinta svarbiausia – vaiko sveikata ir gyvybė?
Praėjusią savaitę respublikinė spauda atkreipė dėmesį į „Bangoje“ jau ne kartą keltą problemą – vandenyje skęstančias Priekulės, Veiviržėnų ir Vėžaičių kapines. Tų seniūnijų žmonėms anokia tai naujiena – su geliančia širdimi į vandenį jie jau daug metų guldo pačius artimiausius ir brangiausius žmones. Ne todėl, kad gyvena pamario krašte, o todėl, kad kažkada drenažas buvo padarytas tik dėl akių, todėl, kad kažkas, žinodamas visa tai, laimino tokį „darbą“ ir pasirašinėjo po priėmimo aktais.
Džiugu, kad šią problemą, įsitikinęs pats, kaip baisu ir nežmoniška leisti karstą į vandenį, viešai iškėlė Savivaldybės tarybos narys. Žinoma, būtų puiku, kad tai neliktų tik viešumo aktas, kad valdančiosios daugumos narys, išreiškęs susirūpinimą, imtųsi iniciatyvos ir padėtų iš valdininkų stalčių pakelti bendruomenių prašymus kuo greičiau spręsti šią problemą.
Žmogus, anot R. Doveikos, yra pašauktas gyventi taip, kad būtų vertas pagarbos. Ar elgiamės taip, kad ją pelnytume?
Irena KASPERAVIČIENĖ
