Kęstučio Kaupo istorija: iš žalingų įpročių vergo tapo žmonių įkvėpėju

Būdamas 15 metų jis pabėgo iš namų, alkoholis, rūkymas, o vėliau ir narkotikai buvo jo kasdienybė. Tačiau ne veltui sakoma, kad kartais dugnas pasiekiamas tam, kad būtų galėtuma atsispirti ir pakilti kur kas aukščiau.
Šiandien Kęstutis KAUPAS savo pavyzdžiu, darbais keičia kitų likimus. Šiemet subūręs 60 savanorių komandą jau aštuntąjį kartą surengė penkias dienas trukusį festivalį-stovyklą „Debesų pieva“, kuriame daug dėmesio neįgaliesiems (jiems čia skiriamas galiūno bilietas), sąmoningumo temoms. Kęsutis jau yra aplankęs visus Lietuvos kalėjimus, šiais metais išleido ir autorinę knygą „(ne)Ryšyje“.

Gelbėjimosi inkaras – Norvegijoje
Kęstutis „Bangai“ pasakojo, kai jam buvo vos treji, mirė jo tėtis, mamai teko daug dirbti. „Taip jau susiklostė, kad nebuvau pakankamai išmyluotas, tad mano oksitocino kiekis buvo deficitinis, poreikiai nepatenkinti, tuo metu juos bandžiau užkamšyti žalingais dalykais“, – skaudžią patirtį prisiminė jis. 15 metų Kęstutis pabėgo iš namų, pradėjo vartoti alkoholį, rūkyti, tai tęsėsi, kol jam sukako 27 metai. Metus laiko nuo 1999 m. iki 2000 m. vartojo ir heroiną. „Pamenu, sėdžiu pas narkotikų „dilerį“ ir matau, kaip du narkomanai šnekasi, ką apiplėšti, apvogti. Klausydamas jų pokalbio aiškiai supratau, kad esu pakeliui į tapimą jais. Puikiai suvokiau, kad labai greitai jie neteks laisvės, nes tokiais mastais darant nusikaltimus neįmanoma išlikti laisvėje“, – kalbėjo Kęstutis. Jis teigė aiškiai supratęs, kad nenori tokio likimo, juk ir iš namų bėgo dėl laisvės, nepriklausomybės, o ne tam, kad pakliūtų į kalėjimą. Jis pradėjo sau kelti klausimus, į ką įsivėlė, ir nusprendė mesti žalingus įpročius. Abstinencija priminė gripo simptomus: skaudėjo sąnarius, vargino įvairūs skausmai, buvo išties sudėtinga. „Įsidarbinau Norvegijoje, kuri jau tuo metu buvo gana tolerantiška šalis. Darbdavys mane apgyvendino pas save laisvame kambaryje, aš jam atvirai pasakiau, per ką perėjau ir kad dvi savaites jau nieko nevartoju: „Galima sakyti, kad nepažystamas žmogus mane apkabino ir pasakė besidžiaugiąs, kad žengtas šis lemtingas žingsnis, kad aš tęsiu tą kelionę pas jį, kad mums pavyks.“
Anot Kęstučio, būtent fizinis darbas labai padėjo vaduojantis nuo priklausomybių: „Norvegijoje dengdavome žalius stogus, kartą per dieną sunešiojau apie 40 t medžiagų rankomis. Tu prakaituoji, dirbi, tarsi kartu degini savo skausmą. Be to, gauni gerą atlyginimą. Kai Lietuvoje tuo metu buvo minimalus mėnesinis atlyginimas 600 litų, tai ten per dieną aš uždirbdavau 400-500. Tai kėlė savivertę, norėjau tą lygį išlaikyti“. Šis sunkus fizinis darbas Kęstučiui buvo tarsi inkaras, padėjęs nenugrimzti vėl dugnan.

Išskirtinis dėmesys neįgaliesiems
Dabartinis Kęstučio darbas taip pat susijęs su Norvegija, jis dirba pramoninio alpinizmo srityje. „Skraidau į darbą, objektus, kuriuose reikia atlikti įvairius darbus aukštumoje. Naudojame alpinizmo įrangą, kad užsiropštume į įvairius aukštus objektus ir ten atliktume patikėtas užduotis. Vėjo jėgainės, naftos platformos, tiltai, apžiūros ir kt. – tai mūsų veiklos laukas“, – dėstė pašnekovas. Norvegijoje jis dirba dvi savaites, o po to 3-4 savaites jis ilsisi Lietuvoje. Toks darbo grafikas, jam sudaro galimybes užsiimti papildomomis veiklomis.
Kęstutis jau aštuntus metus kartu su 60-ties savanorių būriu surengė aštuntąjį „Debesų pievos“ festivalį-stovyklą. Čia atvykusiesiems organizuojamos įvairios paskaitos, praktikos, užsiėmimai, kurie padeda vystyti dvasinę ir fizinę harmoniją, leidžiančią išgyventi gyvenimo džiaugsmą. Festivalyje tradiciškai dalyvauja ne mažai neįgaliųjų, kuriems yra skiriamas vadinamasis galiūno bilietas, jiems pritaikoma infrastruktūra. „Tai praktinis empatijos, tolerancijos ugdymas. Galime daug kalbėti apie įtraukųjį ugdymą, neįgaliųjų integraciją, tačiau svarbu patiems prie to prisidėti. Nereikia žmonių vertinti, svarbu juos priimti tokius, kokie jie yra. Jei pažvelgtume į debesis, nėra nė vieno netinkamos formos, visi idealūs – taip ir žmonės“, – svarstė „Debesų pievos“ rengėjas. Jis akcentavo, kad niekas nėra apdraustas nuo neįgalumo, todėl labai svarbu, kad visa reikalinga sistema funkcionuotų jau dabar, o mes visi prisidėtume tolerancija, empatija. „Mūsų komandos narys parkūrininkas šokinėjo stogais ir per vieną treniruotę „nusileido“ ant sprando – dabar neįgaliojo vežimėlyje. Kiekvienas galime papulti į tokią situaciją, nebūtina būti parkūrininku“, – pastebėjo Kęstutis.

Lankosi kalėjimuose
Kęstutis jau yra aplankęs ir visus Lietuvos kalėjimus, kur bendrauja su kaliniais, demonstruoja filmą apie vyrų ratus ir pan. „Suvokiu, kad jei būčiau likęs dugne, pats būčiau pakliuvęs į kalėjimą vėliau ar anksčiau. Todėl suprantu kalinius, kurie kupini emocinio skausmo, vartodami alkoholį, narkotikus padaro tai, ko išties nenori, už ką gailisi“, – sakė pašnekovas. Jis tiki, kad kiekvienas žmogus gali pasikeisti. Svarbiausia, kad šalia būtų tinkamas pavyzdys. „Patys kaliniai sako, kad jų neveikia intelektualūs, akademiniai pranešimai. Kai aš pas juos nuvykstu, aš kalbu jų kalba, dėl to mes užmezgame ryšį. Kai jie susipažįsta su vyrų ratais, supranta, kaip reikėtų tvarkytis su emocijos, ne vienas pasakė, kad jei tik būtų žinojęs apie tai anksčiau, tai nebūtų atsidūręs kalėjime“, – pasakojo Kęstutis. „Debesų pievoje“ kalėjimų temai buvo skirta nemažai dėmesio, kalbėta apie savanorystę kalėjimuose, su dainininke, asmeninio patyrimo bei kūrybos užsiėmimus vedančia Jurga Šeduikyte nutarta aplankyti Šiaulių kalėjimą.
Kęstutis atvirai sako, jog šiuo metu vadovaujasi daugumai gerai žinomu posakiu „Momento mori“ (lot. „Atmink, kad mirsi“). O kaip Markas Tvenas yra pasakęs, kad mirties baimė kyla iš baimės gyventi: „Juk gyvenantys visavertį gyvenimą yra pasiruošę mirti bet kurią akimirką, nes čia ir dabar jie daro tai, ką nori, gyvena, kaip svajoja ir pan. Tad ir aš stengiuosi gyventi kiekvieną akimirką“, – šypsodamasis sakė Kęstutis.

Šokis išlaisvino kūrybą
Jei anksčiau Kęstučio oksitocino deficitą malšindavo žalingais įpročiais, tai dabar šiuos poreikius patenkina apsikabinimais, šokiu ir kitomis mėgstamomis veiklomis. „Jau 20 metų esu blaivus. Pernai buvau Gran Kanarijoje ir prie manęs priėmęs narkotikų „dileris“ pasiūlė įsigyti, ko tik noriu. Nuoširdžiai pradėjau juoktis, koks apėmė geras jausmas, kad galiu įsigyti viską, bet man nieko iš jo nereikia“, – džiaugėsi pašnekovas.
Beje, šokis jo gyvenime atsirado neatsitiktinai. „Mano antroji žmona labai mylėjo šokį, vis mane kvietė į šokių aikštelę, sakydama, kad mano sudėjimas yra šokėjo, tačiau aš tuo netikėjau. O kai mes išsiskyrėme, nusprendžiau, kad aš gerai išmoksiu šokti ir kokio vakarėlio metu taip ją pašokdinsiu, kad ji gailėtųsi“, – prisiminė Kęstutis. Aišku, anot jo, tokio vakarėlio niekada nebuvo, tačiau šokis suveikė stebuklingai ir tarsi „atrišo“ jo kūrybiškumą, pradėjo lietis mintys, pamąstymai, kurie prašėsi būti užrašomi. Šiuo metu Kęstutis turi nemažai sekėjų socialinėje medijoje, kurie kaskart atliepia jo tekstus, pamąstymus. Šiemet vyras išleido ir savo autorinę knygą. „Nesu šokėjas, bet šoku, nesu rašytojas, bet išleidau knygą, nesu renginių organizatorius, bet juos organizuoju“, – kalbėjo charizmos nestokojantis Kęstutis.
Agnė ADOMAITĖ