Su pradinukais atsisveikinusiai vicemerei – permainų metas
„Niekada nesigailėk to, ką padarei. Gailėkis dėl to, ko nepadarei“, – ši liaudies išmintis Priekulės seniūnijoje gyvenančią pradinių klasių mokytoją Violetą RIAUKIENĘ pastūmėjo kopti į politikos olimpą ir priimti Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotojos pareigų iššūkį.
Kadangi iš šešių Klaipėdos rajono savivaldybės vadovų tai yra gyventojams mažiausiai pažįstama asmenybė, Violeta mielai sutiko atsakyti į „Bangos“ žurnalistės jai užduotus asmeniškus klausimus.
Iš mokyklos – į bulvių lauką
– Vaikystėje ugdomi esminiai žmogaus charakterio bruožai, formuojami elgesio įpročiai. Papasakokite apie savo šeimą.
– Augau, lankiau mokyklą Stoniškiuose. Tėvai Stefanija ir Petras augino keturias dukras, dvi iš jų dabar gyvena Vokietijoje, viena liko Stoniškiuose. Aš esu pati jauniausia. Esu dėkinga tėveliams už tai, kad mums niekada neleido praleisti pamokų, žinoma, išskyrus ligos atvejus. Kai ateidavo ruduo, bendraklasiai atnešdavo tėvų paaiškinimus su pateisinimais, kad jiems reikėjo bulves kasti ar kitus darbus dirbti. Mums ir per bulviakasį reikėdavo eiti į mokyklą, o grįžus pėsčiomis kulniuoti į bulvių lauką. Pareigos ir atsakomybės jausmas – tarpusavyje susiję dalykai. Tėvai buvo griežti. Ir, manau, dėl to dabar esu pareiginga, sau neleidžiu į darbus žiūrėti pro pirštus. 3 iš 4 dukterų įgijome aukštąjį išsilavinimą.
– 19 metų dirbote Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos pradinių klasių mokytoja. Jautėte pašaukimą šiam darbui?
– Taip, nuo mažų dienų svajojau būti pradinių klasių mokytoja, žaisdavau klasę namuose. Šis troškimas išsipildė, studijavau Šiaulių universitete, tačiau pasiligojo abu mano tėvai. Tėtis susirgo nepagydoma liga, mamą kankino Parkinsonas. Jai sakiau, jog galiu studijuoti neakivaizdžiai ir grįžti, rūpintis namais. Tačiau mama kategoriškai nesutiko ir ragino mane baigti, ką pradėjau, – studijas stacionare. Buvo sunku, nepatyriau nerūpestingo studentiško gyvenimo, nes visada skubėdavau namo. Mokslams teikiau prioritetą – siekiau gauti kuo didesnę stipendiją. Vėliau atsirado proga ir papildomai užsidirbti dirbtuvėse, prie to prisidėjo ir mano dėdės skulptoriaus Aloyzo Toleikio žinomumas.
Perspektyvų siekis atvedė į Priekulę
– Žmogaus laimę lemia tiek profesiniai, tiek asmeninio gyvenimo pasiekimai. Kaip prasidėjo Jūsų su vyru Raimondu šeimos istorija?
– Jis yra iš Priekulės, aš čia atvažiuodavau pas seserį – taip ir susitikome. Iš pradžių gyvenome Stoniškiuose, tačiau vyras neteko darbo, tad persikraustėme į Priekulę, juolab kad arčiau uostamiestis, daugiau perspektyvų. Dabar vyras dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Sūnus (21 m.) ketina sekti jo pėdomis, jam patinka vairuoti, domina technika. O dukra Valdonė (17 m.) mokosi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje.
– Koks Jūsų laisvalaikis?
– Labiausiai mėgstame išvykas į gamtą, pajūrį. Draugai gyvena Girkaliuose, tad susitinkame su jais. Žinoma, aplankome ir mano seseris Vokietijoje. Tačiau labai gerai jaučiuosi ir savo aplinkoje: sodinu augalus, daržoves. Turime ir šiltnamį. Mėgstu ir uogą nuo krūmo nusiskinti. Visa tai darome ir dėl ekologiškumo, ir dėl pomėgio.
Patiktų ir aktyvus sportas, galvoju, kad reikės savaitgaliais tam skirti laiko.
Rimta Liūtės išvaizda apgaulinga
– Jūsų Zodiako ženklas? Tikite astrologija?
– Mano gimtadienis – rugpjūčio 20 d. Esu Liūtas. Šiam ženklui būdingos savybės tinka ir man. Kai ko nors siekiu, einu tiesiai ir ryžtingai. Esu atsakinga ir atvira, galiu nuoširdžiai, nesuvaidintai padėti žmogui. Elgiuosi sąžiningai tiek darbe, tiek tarp draugų. Jei pasakiau, kad ateisiu, tai taip ir bus, nebent tektų į ligoninę važiuoti ar pan. Tolerancija, supratingumas, draugiškumas, valdingumas – galima daug vardinti. Tiesa, dalis žmonių sako, jog aš atrodau griežta, rimta. Tačiau esu labiau reikli nei griežta. Be to, pirmasis įspūdis apgaulingas. Daugelis nuomonę vėliau pakeičia.
– Ar draugiškumas padėjo įsilieti ir į partijos „Tvarka ir teisingumas“ gretas?
– Partijoje esu jau 8 metus. Iš pradžių gyvenome Priekulės daugiabutyje, kuriame nebuvo nei vandens tiekimo, nei kanalizacijos, nuotekų tvarkymo. Ieškojome pagalbos ir kelias atvedė pas parlamentarą Petrą Gražulį. Pas uošvius buvo atvažiavęs ir Sigitas Karbauskas, jis ir pasiūlė dalyvauti politinėje veikloje. Nusprendžiau imtis iniciatyvos. Problemą dėl kanalizacijos ir vandentiekio ilgai sprendėme, juokingiausia, kad patys jau įvestais patogumais net nebepasinaudojome, nes persikraustėme į nuosavą namą.
Praėjusią kadenciją teko darbą Taryboje derinti su pradinių klasių mokytojos pareigomis, buvo sunku, bet įmanoma. Šįkart dalyvaudama rinkimuose nesiekiau jokių postų, bet taip viskas susiklostė. Kita vertus, nėjimas į priekį reiškia ėjimą atgal. Dirbdama vicemere galiu daugiau padaryti dėl rajono gyventojų.
