Ar tikrai „baimės akys didelės“?

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

Jei norite nieko nebijoti, prisiminkite, kad bijoti galima absoliučiai visko. Taip savo laiku sakė mąstytojas Seneka. Baimė visada eina kartu su neryžtingumu, apkalbomis, pavydu, su perdėtu tolerancijos deklaravimu, o neretai ir su noru pakenkti. Būna situacijų, kuomet turi gerai pasvarstyti – kas tai. Atsargumas, dvejonė ar baimė?
Štai plačiai nuskambėjo kunigo Ričardo Doveikos pamokslas Paberžėje, kurio metu jis pasakė, jog 80% Lietuvos žmonių bijo viešai reikšti savo nuomonę. Ir lyg širšių lizdą būtų pajudinęs. Vieni piktinasi, jog taip tikrai nesą, kiti įrodinėja priešingai. Treti ir patį daugelio mėgstamą kunigą ima negailestingai vanoti, pranašaudami, jog tuoj bus iškeltas į kokią atkampią parapiją, kur jį mažai kas begirdės. Taip jau buvo su Ričardu Mikutavičium, pačiu Tėvu Stanislovu, dar ne vienu dvasininku. Tik pranciškono brolio Astijaus literatūrinės interpretacijos kažkaip tyliai praslydo, nors jose išsakytas poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos vertinimas užgavo ne vieną tikintįjį. Pamokslų klausantysis nori tiesos, aiškumo, pamokslas – lyg teigiamų minčių įkrova, kuri padėtų žmogui susitvarkyti su savo gyvenimo sunkumais, lengviau išspręsti problemas, susivokti savo noruose. Pamokslas – tarsi kelias, kryptis, kuriuo žmogus turėtų eiti toliau. Visada atidžiai klausausi, ką kunigas norėjo pasakyti, kokias tiesas išsinešiu ir kiek tai man nauja. Beje, nesunku pajusti, ar pamokslui buvo rimtai ruoštasi, ar tik šiaip, prabėgom. Kartais taip aptakiai, atsargiai, netgi naiviai kalbama, jog netgi pats adresatas lieka neaiškus- mažas vaikas, kažkoks agentas skundikas ar į silpnaprotystę riedantis senolis.
Baimė niekaip nepalieka ir ugdymo įstaigų. Vis stengiamasi tas baimes slopinti, bet sekasi sunkiai. Viešumos vengiama dėl kelių priežasčių, bet dominuojanti viena: „ O ką mokykla padarė, kad taip nebūtų“. Trūksta vadovėlių? Ministerijos atstovas atšauna, jog geras mokytojas ir be vadovėlio moka dirbti. Menkas atlyginimas? Bet atostogos ilgos ir darbo diena trumpesnė (taip dar daugeliui atrodo). Klesti patyčios? Vaiko gerovės komisija ir kt. mokykliniai dariniai prastai dirba. Mokiniai rūko, aplink mokyklą ir joje narkotikų pėdsakai? Direktorius prastai tvarkosi (lyg tai visuomenei geriau sekasi?). Vis prisimenu cigarečių vartojimo tyrimą vienoje Klaipėdos gimnazijoje. Specialiu garsiniu prietaisu buvo fiksuojamas į mokyklą atėjusių mokinių rūkymo rodiklis. Ir ką gi? Aparatas pypsėjo nesustodamas. Taigi paliktas be pagalbos mokytojas geriau tylės negu užsitrauks kritikuojantį, bet nepadedantį, negelbstintį dėmesį.
Kai lankausi tėviškėje, dažnai tenka išgirsti ir mokyklos naujienų. Kurį laiką plačiai skambėjo vietos įvykis, kaip neapsikentusi patiriamų patyčių, į mokyklą įsiveržė įtūžusi mama ir savo vaikų skriaudikus apdalijo antausiais. Į policijos klausimą, kodėl nepranešė mokytojams, atrėžė: „O kad tų mokytojų niekas neklauso.“ Taigi, tokia ta prioritetinė sritis. Tačiau, kai priartės rinkimai į Seimą, vėl girdėsime, koks svarbus mūsų šalyje švietimas, kaip bus dėl jo stengiamasi, kiek žadama. O realybė tokia, kad Salantuose, norėdami išlaikyti vienuoliktą klasę (joje nelieka reikiamo mokinių skaičiaus, t.y. 21), tėvai pasiruošę mokėti netgi stipendiją. Gal koks vaikas iš toliau tam ryšis? Ne šiemet, bet po metų kitų ir mūsų rajono mažesnėms mokykloms ims grėsti ta pati bėda, gražiai vadinama optimizavimu. Greičiausiai teisūs tie, kurie sako, kad tik bendruomeniškumas gali baimę sustabdyti. Stipri kaimo, miestelio bendruomenė, drąsūs, organizuoti tėvai, susivienijusi mokytojų profsąjunga turėtų ne skųstis, dejuoti, prašyti, o reikalauti.
Netgi tiek gražių emocijų padovanojusi Dainų šventė neapsėjo be nesklandumų, kažkam netiko apgyvendinimas, skųstasi ir maitinimu. Kažkas vietoj visos porcijos gavo tik pusę, kažkam teko supelijusi duonos riekė, kitam pilvą suskaudo. Socialiniuose tinkluose pasirodė ir prastą maisto kokybę patvirtinančios nuotraukos, ir pasidejavimai šia tema, įvairūs komentarai. Bet juk yra vadovai, organizatoriai, maistą tiekiančios įmonės, skirta pakankamai lėšų, tai ir reikalaukit, kad maitintų kaip priklauso. Tiek nedaug tereikėjo, kad situacija greit pasikeistų.
Taigi, kad ir kaip šlovintume drąsą, bebaimių žmonių turbūt tiesiog nėra. Užtat yra gerų patarimų, kaip su savo baimėmis gyventi. Pirmiausia – nebūk vienas. Turėk bendraminčių, palaikytojų, pritariančių, o išsakęs savo požiūrį, reikalavimą, žinią, nesigailėk. Nors ir sakoma, kad baimės akys didelės, bet su baime – menka laimė (flk.).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių