Apie karą ir Dakarą
Kiekviena diena vis neša viltį – galgi jau baigsis karai ir pagaliau galima bus susitelkti į savo šalies, aplinkos problemas. Jos tapo kažkokios antraplanės, nebent išsiveržia su triukšmu ar karinga grupių, grupelių laikysena. Tai iliustravo prieššventinis laikotarpis, kai išsipykta buvo tiek, jog stebint iš šalies ėmė atrodyti, kad Seime Lietuvos himnas jau nebeskambės, tiesiog žodžiai ne tie, jog vienybės jau nebus ir būti negali. Mat lenktyniavimas, kuris kurį riebiau išpeiks ar net iškeiks, liejosi iš abiejų pusių – tiek iš maištaujančios žiniasklaidos, tiek iš aukščiausių valdžios atstovų. Tiesiog vietinis Dakaras – svarbu sukelti tirštą smėlio audrą, kad priešininko nė už ką nesimatytų. Reikia pripažinti – iš šalies atrodė baisiai.
Prieš šventes paprastai daug kalbama apie tai, kokius patiekalus gaminti, kaip nepersivalgyti, kaip išgėrus neprarasti savikontrolės ir nevairuoti, tačiau šįsyk gerokai išpopuliarėjo nauja tema – ko nekalbėti, kad šventė netaptų barniu. Juk ką bepadarysi, kad prie to paties stalo tenka sėdėti ir „pažangiam“ Vilniaus burbulo atstovui, ir „kremliniam vatnikui“, ir pasišiaušusiam kultūrininkui. Kaip sakoma, giminės nepasirinksi. Jeigu žmonės mokėtų diskutuoti, to tikriausiai nebūtų, bet dabar kiekvienas primygtinai bruka savo tiesą, o nepritariantis, turintis kitą nuomonę iškart tampa priešu. Argumentai nesvarbu, svarbiausia perrėkti, apdalinti įžeidžiais vardais, kitaip tariant – bet kokia kaina sutriuškinti kitamintį. Juk taip nutinka pasisukus kalbai ne tik apie politiką, bet ir apie žiniasklaidą, literatūros, meno kūrėjus.
Kai keičiasi kartos, neišvengiamai vyksta konfliktas – nueinančioji karta gina savo vertybes, o naujoji nori jas nurašyti praeičiai, atsisakyti, sumenkinti. Tai, kaip dabar mėginama vertinti, tarkim, Just. Marcinkevičiaus poeziją – nieko nauja. Panašiai nutiko ir Maironiui, dar gyvam esant, kai naujoji poetų modernistų banga negailestingai taršė jo kūrybą. Taip nemadingai mąstydama vis įsiklausau į kitų žmonių nuomonę ir man labai patiko Editos Mildažytės, neseniai viešėjusios ir Gargžduose, mintys, išsakytos laidoje „Akis į akį su Arūnu Valinsku“. Pakrypus kalbai apie požiūrį į mūsų tautos kūrėjus, ji pasako tai, kam dažnas, gimęs praeitame amžiuje, dažniausiai pritartume. Nuskambėjo maždaug taip: tegul kiekviena karta savo talentais džiaugiasi, nepriimate, neskaitote, palikite senuosius poetus mums, vyresniems, tiesiog susikurkite savo poeziją tokią, kokia jums patinka, ir džiaukitės ja. Aišku, reikia drąsos tai pasakyti, bet Edita Mildažytė drąsos nestokoja, tai liudija ir jos ką tik pasirodžiusi knyga „Pelynų medus“.
Rašyti knygas šiuo metu irgi madinga. Štai ima kokia trisdešimtmetė nuomonės formuotoja ir, papūtusi dirbtines lūpeles, trinkteli žinią: „Dabar ruošiuosi parašyti knygą“, ir nieko tai jau nestebina. Tegul rašo, jei turi pinigų leidybai ir nesigėdija niekalu užkimšti lentynų. Juk parašyti knygą, vadinasi, turėti ką papasakoti, ir papasakoti taip, kad skaitytojui būtų įdomu, svarbu, užgriebti, kas jį jaudina, paliečia sielą, jausmus. Ne mažiau svarbu pats atsivėrimo tikrumas, nuoširdumas. Juk čia – gyvenimas, tikras, neišgalvotas, ir žmonės čia tikri, apie kuriuos rašydamas turi balansuoti tarp tiesos ir jų jausmų. Oi, nelengvas tai darbas. Vieniems pavyksta, o kiti taip ir nuslysta mandagiu paviršiumi, bijodami per daug atsiverti ar ką nors įžeisti. Ir, žiūrėk, knyga tampa neįdomi, prėska, kažkokia išsivadėjusi. Editos Mildažytės knygai „Pelynų medus“ šitai negresia. Nuoširdumas nugali, o asmeniškas požiūris daugeliu atveju tampa artimas skaitytojui (aišku, dominuoja moteriškoji auditorija).
O kol būrelis vyrukų iš Lietuvos kamuojasi Dakaro smėlynuose, gargždiškiai kasa sniegą. Tas savaitgalis prieš Tris Karalius atrodė kaip niekada bendruomeniškas. Pilni kiemai gerai nusiteikusių žmonių nesidalindami čia mano, čia tavo – darbavosi kastuvais. Keikti nėra ko, dirbo ir tarnybos, bet situacija ypatinga, daugelis tokio snygio jau ir neprisimena. Tad apsivalyti savo kiemą, gatvę – visai normalu. Geriausias sportas. O tie, kurie tik žiūrėjo pro langus ir piktai šnypštė, tiesiog prarado didelį malonumą. Prieš keletą metų Vilniuje Knygų mugės metu teko asmeniškai bendrauti su poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaite, kuri gyvena Havajuose. „Šiltai gyvenate, visus metus vasara“, – juokauju. „O, kad žinotumėt, kaip pasiilgstu žiemos, sniego, tos įvairovės, kurią jūs turite. Matyti keturis metų laikus – tai tiesiog dovana“, – netikėtai sako ji.
Taigi belieka džiaugtis gamtos dovanomis. Tokia baltuma tarsi apvalo nuo drumzlių, kurios kyla iš žmonių nesusikalbėjimo, nenoro klausyti ir girdėti. Dovana – ir gera knyga, kurioje pulsuoja tikras gyvenimas, nes tos išblizgintos, paradinės istorijos jau nusibodo labiau negu dirbtinės Kalėdų eglės.
