Dievo rykštė ar malonė?

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

Kurį laiką tik ir girdime: mokytojų algos mažos, darbo sąlygos nepakenčiamos, tėvai aiškina, vaikai neklauso, o kur dar administracijos mobingas, chaosas švietimo valdžios institucijose… Viskas sukuria tokį atgrasų lauką, į kurį įžengti ryžtasi nebent drąsuolis, pasišventėlis ar avantiūristas. Deja, drąsuolis greit nusivilia, avantiūristas tiesiog pasprunka, o pasišventėlių, pasirodo, nedaug besą. Ar iš tiesų mokytojo profesija visai neteko žavesio ir tapo tikra Dievo rykšte? Šiandien į pedagogo profesiją pažiūrėkime iš kitos pusės, dažnai tarsi nepastebimos ar nenorimos pastebėti. Kas pirmiausia krenta į akis?
Lietuvoje augant jaunimo bedarbystei, mokytojas darbą visada gaus. Netgi galės rinktis – mieste, kaimo vietovėje, arčiau namų. Iš toliau atvykstantiems apmokamos kelionės išlaidos, su jo užimtumu derinamas tvarkaraštis. Jaunam specialistui sudaromos sąlygos tęstiniam mokymuisi, persikvalifikavimui, galimybė darbą derinti su studijomis. Mokytojas gali dėstyti ir keletą dalykų, plėsti kompetencijų ratą, tobulintis. Profesinės erd­vės šia prasme nemenkos. Tik bėda, kad, pedagogus prilyginus paslaugų teikėjams, uždarius pedagoginius institutus ir paskelbus, kad mokykloje gali dirbti visi norintys, priplaukė, priklydo atsitiktinių „keleivių“, mokyklos tapo ir negabių vidutinybių prieglaudomis.
Mokytojams socialinės garantijos užtikrintos be jokių išlygų ir baimių. Susirgai pats ar šeimos narys, nedarbingumas paprasčiausiai priklauso. Nereikia stengtis vis tiek kažkaip atlikti darbą, neturėtų kamuoti ir kaltės jausmas – tikrai atsiras, kas pavaduos, o grįžęs susidariusią spragą išlyginsi. Dėl užsitęsusios ligos ar dažnų sirguliavimų netekti darbo irgi tiesiog neįmanoma – gina įstatymai. Apskritai būti atleistam nepavyks, nebent dėl neetiško elgesio, smurto ar žalingų įpročių (paprastai tokie atvejai labai reti). Bet tai netoleruojama jokiame darbe.
Mokytojų atostogos visada pačiu geriausiu laiku – vasarą. Kai kitų profesijų atstovai varžosi, kaip čia ištaikyti bent kelias šiltesnes dienas prie jūros, mokytojai žino, kad jų atostogos nepajudinamos. Be to, bene pačios ilgiausios iš visų galimų. Iš atostogų niekas neiškvies, nesutrukdys, nes mokykla vasarą tiesiog nedirba. O retkarčiais ir darbe galima „paatostogauti“. Esi blogos nuotaikos, gelia galvą – įjungi filmuką, skiri savarankišką darbą, pateiki klausimyną. Mokiniai dirba, pamoka produktyvi, mokytoja gali atsikvėpti. Žinoma, jeigu mokiniai įpratinti dirbti savarankiškai, kitu atveju galvą skaudės dar labiau (nuo triukšmo ir bereikalingų klausimų). Kur dar galite susikurti tokį atokvėpį?
Atlyginimas per mažas? Niekas tuo neabejoja. Jis tikrai nedera su pedagogo išsilavinimu, atsakomybe, sumenkina galimybes keliauti, susikurti patogią buitį, taupyti senatvei. Bet… užtat jis nepriklauso nuo darbo kokybės ir rezultatų. Juk tiek pat uždirba ir tas pedagogas, kuriam sekasi, kuris yra puikus specialistas, ir šiaip taip laiką stumiantis, su mokiniais konfliktuojantis, dėstomo dalyko pats gerai neišmanantis kolega. Neskatinantis pavyzdys, bet yra ir taip. Atlyginimas nepriklauso ir nuo darbo rezultatų. Ar mokiniai gerai išlaikys egzaminus, ar bus tinkamai jiems padėta pasiruošti, ar ne, mokytojo alga nenukentės. Niekas nepasakys: „Jūs nepateisinote mūsų lūkesčių, tad turime atsisveikinti.“ Kokiame darbe dar galima rasti tokią nirvaną? Įsivaizduokime aplaidų meistrą, prastą kirpėją, netalentingą artistą.
Kontrolės, stebėsenos, vertinimo irgi beveik nėra. Jeigu yra, tai jis toks vietinis, be nuobaudų, su lengvu pabarimu, keliom pastabėlėm, draugiškais patarimais. Dažniausiai mokytojas pats sau ir vertintojas, ir kontrolierius. O geriausiai viską mato visuomenė – tėvai ir vaikai. Ypač mažame miestelyje nieko nepaslėpsi: pas vieną mokytoją prašyte prašosi, pas kitą – varu varyti tenka. Ir ateinama dažniausiai jau su suformuota nuostata – tas geras mokytojas arba kaip nors metus pratempsim, korepetitorių pasamdysim, žiūrėsim. Galima sakyti, mokytojas dirba nekontroliuojamas ir atlyginimas dėl prastos darbo kokybės nesikeičia.
Taip, švietimas nėra prioritetas, kaip bebūtų kalbama, ir mokytojo profesija nėra prestižinė. Tai tik ateities vizija, siekiamybė, o visokiais būdais spalvinama tikrovė atrodo gana bauginančiai. Tik toje skundų, dejonių, netvarkos lavinoje pamirštama teigiamoji šios profesijos, šio darbo pusė. O ji yra ir atrodo gana patraukliai. Taigi būti mokytoju, geru mokytoju, anaiptol nėra Dievo rykštė, greičiau malonė, kuri sugrįžta šypsena, dėkingumu, gėle ir paprastu žodžiu: „Sveikiname su Mokytojo diena!“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių