Ieškojimai ir atradimai (2 dalis)

„Nesiimkite tos bylos…“

Maloniausia leistis į grožio paieškas. Grožis dažniausiai nepriklauso nuo politikos, norų ar nenorų, tiesiog susiduriame su duotybe. Tik ten, kur prisiliečia žmogaus ranka, grožis arba dar paryškėja, arba, neatlaikęs nemokšiškumo, ima nykti. O kartais į senus vaizdus tereikia pažvelgti nauju žvilgsniu.
Kiek kartų eita Kvietinių gatve, pro Muzikos mokyklą, pro fontaną, pro „Bulvę“… Tikrai jau seniai reikėjo imtis fontano, nes tokios senienos niekur turbūt nerastume. Neretai tekdavo atlaikyti ir atvykėlių pašaipas: „Turtingas rajonas ir tik tokį fontanėlį teturite.“ Ne dydis greičiausiai pašaipas lemdavo, o forma. Negražus buvo, ir tiek, tikrai ne miesto centrui. Ką jau padaryti, kad vis lyginam su kitų savivaldybių centrais ir, taip jau yra, kad ne mūsų naudai išeina.
Štai ir pašto jau nėra, pastatas nugriautas, nelikę nė pėdsako to seno, nušiurusio, ne vietoj išdygusio statinio. Užtat atsiveria gražus Gargždų bažnyčios paveikslas ir žvilgsnis nevalingai kyla aukštyn, į Šv. arkangelo Mykolo skulptūrą. Gal tik dabar ir išvystame tikrąjį jos grožį. Reikia žiūrėti iš toliau. Nors kritikų yra, tarsi nauja banga plūstelėjo, bet gal tai iš mūsų neišprusimo. Vieni sako, kad arkangelo kojos per trumpos, kitiems – sparnai per dideli, treti kritikuoja jaunatviškumą, esą, toks nerimtas, kaip koks vaikigalis… Betgi jis tiesiog labai gražus. Ir geras. Čia ir yra paslaptis, kaip skulptūra gali spinduliuoti gerumą, tokį, kad sklistų šiluma iki žvelgiančiojo širdies. Skulptorius tą paslaptį patikėjo mums.
Gerumo gauname ir iš gamtos. Vis dar nepaleidžianti vasara ima ir netikėtai pradžiugina šiluma, teikia vilčių, jog pas mus ji truks keturis mėnesius, o ruduo bus šiltas ir ramus. Tiek žalumos spalį – tiesiog stebuklas. Stebuklui prilygsta ir tai, kad viešuomenėje jau atkreiptas dėmesys į kalbos (ne)kultūrą. Tą parodė politikų apsižodžiavimai. Beatodairiškas lygiavimas į Vakarus jau ima įgristi. Juk niekada nebuvome taip atsilikę, kad reikėtų ypatingų pastangų priimti kultūros pažangą. Tačiau lietuviškumas, kalba, tradicijos neturi neatpažįstamai pakisti, negalima atimti tautos savasties, jos kitoniškumo. Visai nesvarbu, kiek tau metų, kuriai kartai priklausai, yra tautai bendražmogiški dalykai, kurie negali kisti, kam nors panorėjus.
Didelė bėda, kad nemokama susitvarkyti su praeities paveldu, pradėtas desovietizacijos procesas neturi aiškaus vertinimo pagrindo. Jeigu tai būtų padaryta prieš trisdešimt metų, galbūt kitaip žiūrėtume. Dabar tame procese dalyvauja, daugiausia jį ir organizuoja, visai to praeities laiko nepažįstantys žmonės. Dauguma jų tada negyveno ir patirtis jų daugiausia lozunginė: „geras – blogas, rezistentas – kolaborantas“. Negaliu pamiršti draugės mamos pasakojimo. Suimta kaip partizanų ryšininkė, atvesta į akistatą su ją išdavusiu žmogumi, ji išgirdo tardytojo žodžius: „Jis tave išdavė, trenk jam į veidą.“ Pakėlusi akis į savo išdaviką, pamatė neatpažįstamai sumuštą žmogų, vietoj veido – kruvina beformė masė. Tegalėjo verkti. Ne iš baimės ar pykčio, tik iš gailesčio tam iškankintam, leisgyviam žmogui. O dabar mes nepaliaujame teisti.
Knygoje apie ispanų, tiksliau – katalonų, dailininką Salvadorą Dali užkliuvo tai, kad jo biografijoje nesistengiama nieko nutylėti, minimi momentai, kai jis žavėjosi Hitleriu, prijautė Ispanijos diktatoriui Frankui, todėl režimams žlugus bandyta sumenkinti ir patį Dali. Vis tik laiku sustota. Sulaikė nuostata, jog dailininko kūryba neliečiama, Dali vardas garsina Ispaniją, jo paveikslai suvokiami kaip siurrealizmo tapybos pavyzdžiai, o visa kita – žmogiški paklydimai. Pamėginkim suprasti, kaip sudėtinga turėtų būti vertinti kitų žmonių gyvenimą, jų darbus, kokią milžinišką atsakomybę prisiima vertintojai. Juk tie penkiasdešimt tarybinio laiko metų daugeliui buvo visas žmogaus gyvenimas, todėl nubraukti, ištrinti jį – tai sunaikinti save, savo atmintį, atsisakyti savo šeimos, artimųjų, prarasti tapatybę. O kas tada lieka iš žmogaus?
Taigi labai svarbu atskirti gėrį nuo blogio, melą nuo tiesos, draugą nuo priešo, tradiciją nuo trumpalaikės mados ir neskubėti vienpusiškai vertinti. „Nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais“, – kaip atsaką jį kaltinusiems išeivijos menininkams rašė poetas Justinas Marcinkevičius.
(Tęsinys 3-iojoje dalyje).