Karčios mokslo šaknys

Jau išrinkti praėjusių metų populiariausi žodžiai ir posakiai. Atrodo, taikliai pastebėta, jog naujadaras „radarom“ buvo girdimas ir matomas kasdien. Jis įdomus ir raginantis neužsiliūliuoti taikoje. O Aurimo Valujavičiaus mintis „Kiekvienam savas Atlantas“ galbūt taps ne vieno jauno žmogaus gyvenimo moto. Gerai, kad taip nutiktų, nes įkvepiančių pavyzdžių jaunimui labai trūksta. Daugiau matoma tai, ko išvis neturėtų būti.
Pirmiausia išlenda nesibaigiantis švietimo sistemos chaosas. Tarpiniai žinių patikrinimai, kitaip tariant, pusegzaminiai, vienuoliktokams – tik vienas iš tokių veiksnių. Jau visus metus girdim: dar nėra vadovėlių, trūksta medžiagos mokytojams, nespėta tinkamai pasiruošti, net pačių pedagogų trūksta, žiojinčios spragos tik šiuo bei tuo užkamšytos. Medikus savivaldybės vilioja didelėmis išmokomis, atlyginimais, butais, o dėl mokytojų trūkumo kol kas taip labai neskauda. Visi tyli ir laukia rudens. Tada jau skųsis, dejuos, rėks, ieškos kaltų ir kvies visus padirbėti mokykloje. Nežinios, nervinės įtampos ir dabar užtenka tiek patiems mokytojams, tiek mokiniams. Kuo arčiau patikrinimas, tuo ši įtampa, be abejo, auga. Net pikta klausyti, kai vienoje laidoje Švietimo ministerijos kancleris pakylėtu balsu teigė, jog mūsų jaunimas su viskuo susidoros, jis protingas ir išmanus, o mokytojai taip pat gi ne mėgėjai, o profesionalai. Nors tie profesionalai aiškiai sako, paskubėta, ne taip reikėjo pradėti. Betgi būtina kaip nors pateisinti neapgalvotus reformatorių žingsnius. Įsitempęs ir jaunimas. Negi darbų tęstinumas Švietimo ministerijoje suvokiamas kaip nieko neveikimas? Būtina keisti, jaukti ir vis skubom, lyg botagu kas vytų. Gal todėl, kaip juokaujama mokyklinėje bendruomenėje, žodis „abiturientas“ tampa reformų nuvargintų moksleivių simboliu.
Netrukus prasidės dar viena įprastinė pagalbinė dalis – bus skelbiami patarimai, kaip nugalėti egzaminų baimę, kas galėtų padėti, ką valgyti, kaip miegoti ir t. t. Pamirštant, jog geriausias vaistas nuo tokių išgyvenimų – stabilumas. Mokslininkai teigia, jog žinojimas, kas bus, ko tikėtis, ką turi būtinai mokėti, streso normą sumažina iki leistinos, t. y. tikėtina, kad su juo bus susidorota savo jėgomis. Nesvarbu, kad dabartinis jaunimas viską randa internete ir jau moka įdarbinti dirbtinį intelektą, vis tiek gyventi tenka savo galva. Eksperimentai su mokiniais ypač žalingi jų psichinei sveikatai. Ir nereikia čia būti nei psichologu, nei psichiatru. Tiesiog pažiūrėkime statistiką – kvaišalų vartojimo, nervinio išsekimo, ankstyvų depresijos požymių, ir entuziazmas ims slopti. Iš tikrųjų dabartinis jaunimas labai jautrus ir pažeidžiamas, tik bėda, kad į jį vis dar mėginama žvelgti pro senų laikų akinius. Tai ne toji vaikų bumo karta, kuria laikomi visi, gimę iki 1965 m. (pasirodo, tuomet buvęs didžiausias gimstamumas). Gal čia ir slypi atsakymas, kodėl Lietuva vienu sykiu taip ėmė ir paseno?
Apie vaikų bumo kartą parašyta ne viena studija ir net keletas knygų, kuriose šios kartos žmonių apibūdinimas ryškiai skiriasi nuo dabartinio jaunimo. Vaikų bumo karta – užsispyrusi, atkakli, nelaukianti pagalbos iš šalies, pasikliaujanti tik savo protu ir savo sugebėjimais, ją sunku kuo nors nustebinti ar išgąsdinti. Šios kartos atstovų nereikia linksminti, tą puikiai moka patys. Per šventes jie šoka, dainuoja, sako gražiausius sveikinimus ir linkėjimus, rūpinasi savo tėvais ir artimai bendrauja su giminaičiais. Jie netolerantiški Helovynui ir Valentinui, bet mielai švenčia Kovo 8-ąją, pavasarį pasitinka dirbdami soduose, daržuose ar tiesiog gėrėdamiesi gamta. Šaunu, deja, ši karta – nueinanti. Be to, jos visiškai nežavi internetinės naujovės, tik tiek, kiek būtina. Matėme net per LNK žinias, kaip sunkiai šios kartos atstovai dorojasi mėgindami pasikeisti telefono numerį, t. y. vietoj aštuoneto įvesdami nulį. Ši karta nemėgsta paviršutiniškumo, aplaidumo, atmestino darbo, jiems svarbu sąžinė. Taip pat jie dar tiki garbės žodžiu ir žmogaus gerais ketinimais (greičiausiai dėl to ir pirmauja apgautųjų sąrašuose).
O jauni žmonės jau gyvena kitaip. Jie ne tik kitaip mokosi, linksminasi, netgi kitaip maitinasi. Keičiasi jų bendravimas, tradicijos, o jeigu nesugalvoja ką nors nauja, tiesiog visko atsisako. Panašu, kad Šimtadienis, Paskutinis skambutis, mokyklos baigimo šventė jau grasina išnykti arba susitraukti iki puošnių suknelių dienos. Džiugu, kad šįmet dar to nebuvo.