Varna irgi paukštis

Viena, dvi, penkios, septyniolika… Dar apie dešimtį į svečius atskrenda, nutupia medžius, net šakos linksta. Taip į miesto centrą, į daugiabučių kiemus atėjo pavasaris. Su varnom. Savas paukštis, nuo seno apie mus besisukiojantis, bet triukšmingas, piktas ir įkyrus. Net tautosakoje apie jį nieko gero nerasim.
Nenorintį mokytis, išsiblaškiusį vaiką mokytojos kaip susitarusios ragina varnų negaudyti, t. y. nežiopsoti. Kaip negaudysi, jeigu oras šyla, pamoka tokia ilga, mokytojos balsas nusibodęs, o varna irgi paukštis. Pagal senųjų kaimo žmonių pranašystes, kurias kas pavasarį primena etnologas L. Klimka, kovo 10-ąją Lietuvoje jau būna apie keturiasdešimt paukščių rūšių, bet mūsų mieste kol kas klykauja tik varnos. Mažieji nesirodo. Paukščių pasaulis labai panašus į žmonių. Štai Lietuvoje užregistruota daugiau kaip dešimt partijų, bet girdim dažniausiai tik tris. Tiesa, kartais dar dvi išlenda, tačiau kitos tik gražiai sąrašuose gyvena. Visai kaip varnos medžiuose.
Su gulbėm pakilo, su varnom nukrito, – sakoma apie išbandymų pinigais ar valdžia neišlaikiusį žmogų. Tokių apstu kaip niekad, ir vis dar vyksta skaidrinimas, aiškinimai ir pasiaiškinimai. Tiesiog vargas su tais pinigais. Visi skaičiuoja, dėlioja, lygina, bet, tenka pripažinti, moralinio egzamino neišlaikė dauguma valdžios žmonių. Čia jau kaip Šventajame Rašte pasakyta: „Kas be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia akmenį.“ Mesti beveik nebūtų kam, nors akmenų kiek nori. Tereikia pažiūrėti ar paskaityti apie mūsų Savivaldybės tarybos posėdžius. Žinoma, ne viską gali suvokti, nes užkulisiniai dalykai mums paslėpti, bet vis tiek matome, kiek priekaištų vieni kitiems pažeria pozicija ir opozicija. Gerai, jeigu tai būna ne tik kritika, bet ją lydi ir pasiūlymas, kaip turėtų tas klausimas būti sprendžiamas. Deja, tai retai nutinka.
Girdint plačiai nuskambėjusius Domeikavos ir Darbėnų atvejus, apie mūsų savivaldybėje vykstančias statybas žmonėms taip pat norisi žinoti kuo detaliau, kad paskui nereikėtų šaukti „Gėda“ ir plakatais po Savivaldybės langais mojuoti. Tačiau pranešimai pasirodo lyg kokios mįslės. Sužinai, kad atsiras statinys, bet kas jį stato, kam ir kodėl, o juo labiau, kaip tai atlieps žmonių aplinkai, atsakymą sunkiai berasi. Na, kartais paminimi statytojo inicialai, ir viskas. Lyg kokia valstybinė paslaptis būtų. Geriausiu atveju dar nurodomas internetinis adresas, kur galima paskaityti, kas čia maždaug būsią (pamirštant, kad ne visi gyventojai tokie išmanūs). Betgi „Sėdėsi išsižiojęs, varna į gerklę pridirbs.“
O žmonės jau perka sėklas, sodinukus ir džiaugiasi kiekviena šiltesne diena. Prasidės daržai ir darbai. Žinoma tiesa: „Ankstyva varna dantis rakinėja, vėlyva – akis krapštinėja.“ Bet kaip čia nepasiduoti nerimui, karo baimėms? Juk kasdien girdim: karas jau čia pat – už metų, dvejų, kiti prognozuotojai ir mažiau duoda. Liepia ruošti rūsius ir kitokias slėptuves. Taigi ar spėsim derlių nuimti ir kur šviežias bulves laikysim? Vis dėlto negaliu neprisiminti E. Tombak knygoje „Popietės laikas“ naujai perskaityto biblinio pasakojimo apie seną vyrą, kuris kiekvieną dieną dirbo sode. Kartą jam beravint piktžoles priėjo mažas berniukas ir paklausė: „Pone, ką darytumėte, jei jums liktų gyventi viena valanda?“ Senolis atsakė: „Aš toliau raučiau piktžoles.“ Išmintinga, tiesa?
Neseniai Gargžduose lankėsi sveikatos apsaugos ministras, susitiko su medikais, apžiūrėjo patalpas, pabendravo su steigėjais. Gal gydytis pas mus panoro? Kažin, kažin… Kodėl taip sakau? Ogi turiu su kuo palyginti, kad ir su Kretinga ar Palanga. Mūsiškė ligoninė šalia jų atrodo lyg visiška neturtėlė. Nežinia, kaip čia reforma ką pakeis, bet dabar tai vargas ir skurdas pro visas kertes lenda. Nusigyventa, kaip sakoma, iki siūlo galo, viskuo ir visur. Ir nereikia čia būti balta varna, jog pasakytum, kad karalius nuogas. Ligonių noras būti arčiau namų ar medikų nuoširdus dėmesys – dar ne viskas. Kalbam apie mokslo pažangą, pasiekimus, dirbtinį intelektą, o kai kur aplink mus vos ne dešimtmečių atsilikimas.
Kaip lengvai galima apsnūsti, apsileisti, užgesti, turim ir daugiau pavyzdžių. Ar nepanašu, jog Kultūros centro remontas ėmė ir užmigdė visus Gargždus? Šventės išsikėlė į mažuosius miestelius ir kaimus, žmonės važiuoja ten arba į Klaipėdą, vakarais tik bažnyčios varpai kviečiančiai skamba, bet jaunimo ten daug nepamatysite. Per didžiąsias šventes entuziastai patrepsi gatvėse, ir viskas. Viltingai tenka laukti vasaros ir šilumos ir remontų pabaigos.
O dabar mieste vietoj muzikos karkia varnos. Jeigu tikėtume senąja amžių išmintimi, dideliais būriais skraidantys paukščiai rodo būsiant sėkmingus metus. Matysim.