Jaunoji fotomenininkė: fotografija kaip vidinių būsenų fiksavimas
Justina TULA – fotomenininkė, dirbanti analoginės fotografijos srityje. Kūryboje ji dažniausiai naudoja savadarbius pinhole fotoaparatus, o fotografiją suvokia kaip procesą, kuriame svarbus pats vyksmas, o ne iš anksto suplanuotas rezultatas. Menininkės darbuose dominuoja autoaktai, kuriami apleistose, žmogaus nebegyvenamose vietose. Šiose erdvėse kūnas ir aplinka tampa vieno pasakojimo dalimi, leidžiančia kalbėti apie vidines būsenas ir asmeninę patirtį. Apie savo kūrybos kelią, pinhole fotografijos pasirinkimą ir tai, kaip gimsta tokie darbai – pokalbyje su kūrėja.
– Kaip pati prisistatytumėte skaitytojams – kas šiandien yra Justina Tula, kaip menininkė ir kaip žmogus?
– Panašūs klausimai visuomet spendžia man spąstus; jaučiuosi kaip Virginijos Woolf veikėja Roda, kuri iškviečiama prie lentos išspręsti elementaraus uždavinio, bet jai niekaip nepavyksta, nes reikšmės tarsi atkibusios nuo skaitmenų. Desperatiškai brėždama lentoje kilpą, ji jaučiasi tarsi pati plūduriuotų kažkur anapus jos, anapus aiškių formų.
Mane domina būtent tai, kas vyksta kitapus kilpų. Tapatybę suvokiu ne kaip stabilų darinį, o kaip nuolat besikeičiantį, struktūroms ir apibrėžtims nepavaldų fenomeną.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis fotografija Jūsų gyvenime tapo ne tik domėjimosi sritimi, bet sąmoningu kūrybiniu keliu?
– O, kad jis būtų sąmoningas! Čia gi viską diriguoja pasąmoninė navigacija, vedanti neaiškiomis, gan chaotiškomis kryptimis. Vis dėlto atskaitos tašku laikyčiau 2020-uosius, kai priėjusi tam tikrą gyvenimišką akligatvį, pasidaviau absoliučiam dreifui, nubloškusiam mane į vieną atokų, merdintį kaimelį. Praleidau ten nemažai mėnesių, ir tame vaiduokliškame atotrūkyje gimę portretai gerokai skyrėsi nuo lig tol buvusių paviršinių ieškojimų – tai buvo kažkas žūtbūtinio ir nefiltruoto. Tapo aišku, kad fotografija yra daugiau nei žaidimų aikštelė – tai medija, pajėgi įkūnyti atsakymus į dar tik nujaučiamus klausimus, ir užčiuopti būsenas, kurios kitu atveju nebūtinai liktų užfiksuotos.
– Paroda „Slapti pasimatymai” – kokia ji?
– „Slapti pasimatymai“ plačiąja prasme yra apie intymias, vienumoje įvykstančias akistatas su savo pasąmonės turiniais. Portalu į juos man tampa laukinės, dažnai apleistos erdvės, o nuogas kūnas – instrumentu.
Parodoje eksponuojami autoaktai nėra autoportretai savireprezentacine žodžio prasme – pinhole fotoaparato lemiami ilgi išlaikymai nuasmenina tapatybės kontūrus, lieka tik šmėkliškas būsenos fragmentas, atviras individualiai žiūrovo patirčiai.
Pats žodis „pasimatymas“, beje, irgi talpina šmėklišką niuansą: jis gali reikšti kažką, kas trumpam pasimatė ir vos šmėkštelėjęs pranyko.
– Jūsų kūryboje dominuoja pinhole fotografija ir analoginis procesas. Kodėl renkatės lėtesnį, mažiau kontroliuojamą kūrimo būdą?
– Mažiau kontrolės – daugiau erdvės autentiškiems išlydžiams.
Man labai patinka, kad neturėdamas nei ekranėlio, nei vaizdo ieškiklio pinhole eliminuoja mąstymą apie galimą rezultatą – tai leidžia procesui natūraliai kvėpuoti.
Manipuliavimas analoginės spaudos galimybėmis suteikia daugiau kūrybinės laisvės, kartu pabrėždamas atvaizdo unikalumą.
– Autoaktai Jūsų darbuose kuriami apleistose, žmogaus negyvenamose erdvėse. Ką Jums pačiai reiškia šių vietų ir kūno santykis?
– Mane vilioja tokių erdvių nuogumas, tad ir akto žanras čia tampa natūraliu pasirinkimu. Tai erdvės be butaforijos, jų nyksmas ar vienišumas savotiškai įgalina būti be pagražinimų ir pozos, kartu apnuoginant ir šešėlinę savasties pusę. Tegu tai veikia kaip priešnuodis glamūrinei tikrovės versijai.
– Kūnas Jūsų fotografijose dažnai kontrastuoja su nykstančia aplinka, atrodo tarsi pulsuojantis ar švytintis. Kokią būseną ar mintį šiuo kontrastu norite perteikti?
– Ar kada teko stebėti laumžirgių nėrimąsi? Šviežiai išsinėręs kūnelis primena albinosišką vaiduoklį, švytintį tarp trūnijančių senojo egzoskeleto liekanų. Tai ribinių būsenų metafora. Su atsargiom vilties prošvaistėm.
– Esate minėjusi, kad fotografija Jums – tai leidimas įvykti, o ne iš anksto suplanuota scena. Kaip šis požiūris atsispindi konkrečiuose darbuose?
– Atsiradusi lokacijoje pasistatau fotoaparatą ir tiesiog leidžiu vietai mane „įsivaikinti“. Kartais iškart pajaučiu, ką ir kaip daryti, kartais įsivietinimas trunka ilgiau – tuomet kadre randasi judesio šleifai, išduodantys dialogo su erdve organiškumą.
– Jei fotografuočiausi skaitmeniniu fotoaparatu, greičiausiai neatsispirčiau pagundai žvilgtelti į ekranėlį ir pasitikrinti; tokiu būdu rastųsi daugiau pagundų korekcijoms, daugiau teatrališkumo. O spektaklio kurti jokiu būdu nesinori.
– Kaip per pastaruosius metus keitėsi Jūsų kūryba ir santykis su autoaktu kaip išraiškos forma?
– Galvoju, laikausi tame gana konservatyviai. Akivaizdžiausias pokytis, ko gero, techninėje raiškoje, nes plėsdama analoginės spaudos akiratį atrandu vis naujų būdų atvaizdui išgauti.
– Tiesa, pastaruoju metu it koks kipšas ėmė traukti kur kas viešesni objektai, pareikalaujantys ne tik didesnio adrenalino kiekio, bet ir atitinkamų aktorinių gebėjimų, mat pasitaiko ir atvejų, kai „slapti pasimatymai“ netyčia kieno nors užklumpami, iškyla į dienos šviesą… Bet apie tai jau, regis, kitoje parodoje.
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
