Solistė E. Stankutė: „Opera – tai kelionė per laiką, emocijas ir personažus“
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro mezzo-soprano solistę Ernestą STANKUTĘ muzika lydi nuo vaikystės – nuo pirmųjų dainų ir menamo pianino iki profesionalios scenos ir pedagogo darbo. Šiandien ji savo balsu kuria skirtingų epochų ir charakterių personažus, o patirtimi dalijasi su jaunaisiais atlikėjais Neringos meno mokykloje.
Muzika – gyvenimo kelias
– Kaip pristatytumėte savo veiklą?
– Savo veiklą galėčiau apibūdinti vienu žodžiu – muzika. Nuo pat vaikystės ji buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis: dainuodavau to laikmečio populiariausias dainas, „grodavau“ menamu pianinu, kol galiausiai namuose atsirado pirmasis – dar žaislinis – instrumentas. Ši meilė muzikai nulėmė mano profesinį pasirinkimą – šiuo metu dainuoju Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir savo vokaline patirtimi dalinuosi su mokiniais Neringos meno mokykloje.
– Ar prisimenate momentą, kai pajutote, kad muzika ir scena bus ne pomėgis, o gyvenimo kelias?
– Negalėčiau įvardyti vieno konkretaus momento – tai nebuvo staigus sprendimas. Noras muzikuoti lydėjo nuo vaikystės, tačiau sąmoningas suvokimas atėjo pradėjus lankyti muzikos mokyklą, kurioje grojau smuiku. Nors instrumentas labai patiko, dėl pedagogų požiūrio ir motyvacijos stokos su juo gyvenimo nebetęsiau. Vėliau įstojau į konservatoriją – klasikinio dainavimo skyrių, o baigusi ją – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur baigiau bakalauro ir magistro studijas.
– Operos solistės profesija dažnai atrodo romantiška. Kokia jos pusė lieka nematoma žiūrovams?
– Iš šalies ši profesija tikrai skamba labai romantiškai. Žmonės žavisi: mus grimuoja, aprengia kostiumais, mes dainuojame, šokame – ir dar už tai mokami pinigai. Tačiau realybė gerokai sudėtingesnė. Mes neskaičiuojame valandų, praleistų repetuojant ar mokantis partijų. Dainininko instrumentas – jo kūnas, tad bet kokie išoriniai veiksniai tiesiogiai veikia pasirodymo kokybę. Labai svarbu rasti balansą tarp darbo ir poilsio, kad išvengtume perdegimo. Be to, vienam spektakliui sukurti dažnai dirba daugiau nei šimtas žmonių – nors salėje matomas tik galutinis rezultatas, užkulisiuose darbas verda dar intensyviau.
Kūrybiniai atradimai teatre
– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – Jūsų kūrybiniai namai. Kodėl pasirinkote būtent Klaipėdą?
– Dar studijuodama akademijoje žinojau, kad noriu dirbti savo gimtajame mieste – Klaipėdoje. Tiksliai paaiškinti šio pasirinkimo negaliu – tai meilė miestui ir artimiesiems. Vis dėlto neatmetu galimybės ateityje išbandyti darbą ir užsienyje.
– Mezzo-soprano balsas dažnai siejamas su stipriais, dramatiškais personažais. Ar tai artima Jums?
– Mano mezzo-soprano balsas nėra tipiškai dramatiškas – jis švelnesnis, minkštesnis. Labai mėgstu baroko ir romantizmo epochų kūrinius, kamerinę muziką, mišias. Šios epochos pasižymi visiškai skirtinga stilistika, todėl įdomu ieškoti, kaip kuo tiksliau atkurti to laikmečio manierą. Tačiau esu atlikusi ir dramatiškų vaidmenų – tai buvo labai įdomi patirtis. Vis dėlto linksmuose personažuose jaučiuosi geriausiai: smagu matyti žiūrovų šypsenas, o repeticijos tuomet būna ypač linksmos.
– Ar sugebate emocijas palikti teatre?
–Deja, ne – visus vaidmenis parsinešu namo. Net grįžusi galvoju apie personažą: kaip jį dar labiau atskleisti, kaip tiksliau padainuoti. Artėjančių spektaklių tekstus dažnai žino net mano antroji pusė, kartais net primena juos man. O ruošiantis koncertams balsas skamba visame name – kaimynai jau žino, kad vyksta repeticijos.
– Ką Jums reiškia opera?
–Opera man – tai kelionė per laikotarpius, epochas ir emocijas. Galimybė „pabūti“ vis kitu žmogumi, kartais net fantastiniame pasaulyje. Vieną dieną dainuoji apie nelaimingą meilę, kitą – esi kosminio laivo gydytoja ar ragana. Ši įvairovė mane labai žavi – kiekvienas projektas atneša naują iššūkį ir galimybę augti.
– Ko šiuo metu labiausiai linkėtumėte sau?
– Pirmiausia – geros emocinės ir fizinės sveikatos. Be jos atlikėjas negali jaustis pilnavertiškai scenoje. Vokale ir vaidyboje visada yra kur tobulėti – nuolat dirbame su pedagogais, o kūrybinga, drąsiai eksperimentuoti ir nuolat ieškoti naujų sprendimų.
– Kokie artimiausi kūrybos planai?
– Ruošiamės miuziklo Mamma Mia! premjerai – jame įkūnysiu Tanya personažą. Labai laukiu repeticijų, tai – smagi patirtis. Taip pat žiūrovai mane gali išvysti miuzikle Matilda, vaikiškame spektaklyje „Pasaka be pavadinimo“ ir šokio spektaklyje „Stabat Mater/Šventasis pavasaris“, kuriame skambės mano ir Rosanos Štemanetian balsai.
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė E.Stankutė: „Sukauptomis žiniomis stengiuosi dalintis ir su savo mokiniais. O sau išlikti smalsiai ir kūrybiškai“.
