Aktorei S. Pinaitytei kūrybai – kaip vientisa ekosistema

Aktorė Samanta Pinaitytė – Klaipėdos dramos teatro trupės narė, įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausia pradedančioji aktorė. Savo kūrybiniame kelyje ji jungia aktorystę, režisūrą ir pedagogiką, o šias sritis mato kaip vieną gyvą, nuolat augančią kūrybinę visumą. Pokalbyje ji dalijasi savo profesinio pasirinkimo istorija, kūrybiniais ieškojimais ir tuo, kas šiandien teatre jai svarbiausia – gyvas, tikras ryšys su žmogumi.

Aktorystė: tarp amato, saviraiškos ir žmogaus pažinimo

– Kaip šiandien apibrėžtumėte savo kūrybinę veiklą – kurioje vietoje tarp aktorystės, režisūros ir pedagogikos save matote?

– Šiandien savo kūrybinę veiklą matyčiau ne kaip atskirus taškus, o kaip vientisą ekosistemą.  Nors šios sritys reikalauja gan skirtingų kompetencijų, jos taip pat ir labai puikiai viena kitą papildo. Režisuodama spektaklius vaikams, aš pati galiu geriau suprasti ir įsigilinti į aktorines užduotis, jų prasmę bei naudą. Apskritai dirbdama su vaikais ir juos mokydama  – pasikartoju ir įtvirtinu savo aktorinio meistriškumo pagrindus.

– Kada supratote, kad aktorystė – ne tik susidomėjimas, o Jūsų profesinis kelias? Kaip jis formavosi iki šiandienos?

– Paauglystėje būdama gan didelė „tiksliukė“, bandžiau ir savo ateitį sudėlioti labai logiškai. Ilgą laiką galvojau apie medicinos studijas, tačiau giliai viduje nejaučiau dėl to jokio džiaugsmo ir studijų laukimo. Priešingai – mane lydėjo nuolatinis jausmas, kad tai „ne man“, bei nepaaiškinama baimė, jog pasirinkusi šį kelią tiesiog nebusiu laiminga.

Nuo vaikystės buvau smalsi, tačiau kaip greitai užsidegdavau, taip pat greitai ir bėgdavau prie naujų veiklų. Kai atėjo laikas apsispręsti su kuo noriu sieti savo ateitį, mane apėmė didžiulė baimė: supratau, kad neturiu vieno konkretaus, ištobulinto talento. Darau visko po truputį: Šiek tiek šoku, šiek tiek dainuoju, šiek tiek groju, šiek tiek vaidinu. Tad klausimas „Kokią profesiją rinktis, kai moki visko po truputį?“ tapo lemiamu. Juk aktorystė ir yra ta unikali sritis, kurioje visos šios skirtingos kompetencijos, judesys ir muzikalumas ne tik dera, bet yra būtini! Taip pat, didžiulę įtaką padarė ir dešimtoje klasėje pradėta lankyti teatro studija. Čia mano abejonės virto užtikrintumu. Supratau, kad tai, ką laikiau savo trūkumu (blaškymąsi tarp skirtingų menų), scenoje gali tapti mano stiprybe. Tai nebebuvo tik hobis – tai tapo vieninteliu keliu, kuriame jaučiausi savo vietoje.

– Kas Jums šiandien yra aktorystė – amatas, saviraiškos forma ar būdas pažinti žmogų?

– Aktorystę apibūdinti kažkuriuo vienu žodžiu, manau, būtų per sunku, nes joje telpa tiek daug, ir čia susipina visi trys apibūdinimai. Pirmiausia, tai yra nuolatinis amatas, kurio turbūt taip ir neįmanoma išmokti kartą ir visiems laikams, nes teatras nuolat kinta, o susitikimai su skirtingais režisieriais ir jų metodikomis kaskart meta naujus išbandymus ir priverčia mokytis iš naujo. Tačiau kalbant apie vaikų teatrinį ugdymą „Meno lauko“ studijoje, aktorystė man pirmiausia yra saviraiškos forma. Mano pagrindinis tikslas čia – sukurti erdvę, kurioje vaikai galėtų jaustis laisvai ir drąsiai išreikšti save. Galiausiai, teatras neegzistuotų be kito žmogaus pažinimo, kuris vyksta nuolatos: kaip aktorė aš turiu pažinti save, partnerius ir personažus, o kaip pedagogė – suprasti savo mokinių poreikius ir rasti būdus jiems geriausiai išsiskleisti.

– Kaip prasideda Jūsų darbas su nauju vaidmeniu? Nuo ko atsispiriate kurdama personažą?

– Darbo su nauju vaidmeniu pradžia labai priklauso nuo kūrybinio proceso pobūdžio, nes kiekvienas režisierius savitai kuria spektaklį. Pavyzdžiui, viename procese su režisiere beveik du mėnesius skyrėme vien personažų analizei: kūrėme išsamias jų biografijas, daug diskutavome, kol atrodė, kad apie savo personažą žinau daugiau nei apie save pačią. Tuo tarpu kitas režisierius yra pasakęs: „Aš uždedu tau kaukę, o tu ją pripildai gyvybės“. Tokiu atveju atsispiriu nuo išorinės formos ir tik vėliau, gilindamasi į papildomą medžiagą bei diskutuodama su kitais kūrėjais, pradedu pildyti personažo vidų. Jei spektaklis statomas pagal pjesę, pirmiausia daug analizuoju pačią dramaturginę medžiagą ir gilinuosi į joje užkoduotus santykius. Labai daug semiuosi iš aplinkos. Ir visgi esu įsitikinusi, kad vienas aktorius personažo nesukurs, nes jį padeda formuoti ir kitų personažų santykiai į tave. Todėl bet kuriame procese man svarbiausiu tampa kitas žmogus.

Per baimę į augimą: vaidmenys ir iššūkiai

– Kokie kūrybiniai iššūkiai scenoje Jus labiausiai augina kaip aktorę?

– Labiausiai mane kaip aktorę augina tie iššūkiai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo asmeniškai neįveikiami. Dažniausiai tai susiję su fizinių ir psichologinių ribų peržengimu. Pavyzdžiui, viename spektaklyje režisierius paklausė, ar bijau aukščio. Nors viduje pradėjau drebėti, atsakiau, kad ne- nebijau (šypsosi), ir dabar šiame pastatyme atlieku kaskadinį triuką maždaug dešimties metrų aukštyje. Panaši situacija nutiko ir sulaukus kitos kino režisierės skambučio su klausimu, ar nardau ir ar galėčiau panerti į trijų metrų gylį. Nors net plaukti gerai nemoku, užtikrintai sutikau. Būtent tokios patirtys, kai pavyksta nugalėti save, mane augina labiausiai, padeda savimi daugiau pasitikėti. Tokios patirtys įrodo, kad žmogaus galimybės yra beribės – svarbiausia savimi tikėti, nuosekliai praktikuotis, repetuoti ir tikslingai siekti rezultato. Kiekviena įveikta baimė scenoje tampa nauja profesine ir asmenine pergale.

– Ką Jums reiškia „Auksinio scenos kryžiaus“ įvertinimas? Ar jis keičia santykį su profesija?

– Manau, kad aktoriaus profesijoje pirmiausia reikia stengtis atsikratyti pačios vertinimo sistemos, kurią atsinešame iš mokyklos. Manau, kad mene griežtų vertinimo kriterijų būti tiesiog negali – kiekvienas kūrinį perleidžiame per save ir suprantame jį labai asmeniškai bei skirtingai. Todėl šis apdovanojimas iš esmės nepakeitė mano santykio su pačia kūryba, tačiau galbūt suteikė šiek tiek daugiau pasitikėjimo savimi ir ramybės toliau ieškant savo profesinio kelio, tai tapo tarsi vidinis asmeninis pasitvirtinimas, jog einu teisingu keliu.

– Esate ne tik aktorė, bet ir režisuojate bei kuriate dramaturgiją. Kaip šios skirtingos kūrybinės kryptys papildo viena kitą?

– Daugiaplaniškumas man leidžia aktoriaus profesiją pamatyti iš visiškai skirtingų pusių ir labiau įsigilinti bei suprasti patį kūrybos mechanizmą. Kai rašau dramaturgiją, pradedu geriau suprasti teksto struktūrą, pauzių svarbą ir tai, kaip kiekvienas žodis turi vesti link veiksmo. Kai režisuoju kartu su savo mokiniais, mokausi matyti visumą, kompoziciją ir atsakomybę už bendrą spektaklio žinutę. Visos šios patirtys galiausiai grįžta į aktorystę.

Ryšys su žiūrovu: nuo vaikų teatro iki ateities vizijų

– Dirbate ir su vaikais bei jaunimu – kaip ši patirtis veikia Jus kaip kūrėją?

– Darbas su vaikais ir jaunimu mane, kaip kūrėją, nepaprastai pripildo. Esu įsitikinusi, kad iš jų galima išmokti labai daug: pirmiausia tai būtų begalinė laisvė ir visiškas, tyras tikėjimas duota situacija. Aktoriaus profesijoje „vidinis vaikas“ yra vienas svarbiausių įrankių, tačiau augdami mes dažnai pradedame jį slėpti po įvairiomis socialinėmis kaukėmis ar baimėmis ir pamažu visiškai jį pamirštame. O būtent darbas „Meno lauko“ studijoje man leidžia nuolatos ugdyti tą vidinį vaiką savyje. Stebėdama mokinių drąsą klysti ir gebėjimą nuoširdžiai žaisti, aš pati labiau į tai susikoncentruoju, atkreipiu dėmesį. Tai ne tik mokymas, tai nuolatiniai mainai, kurie neleidžia man „sustingti“ ir primena, kad didžiausia kūrybos galia slypi paprastume ir atvirume.

– Kokių temų ar formų šiandien labiausiai norisi ieškoti teatre?

– Šiandieniniame teatre man labiausiai norisi ieškoti būdų, kaip dar labiau didinti ir gilinti ryšį su žiūrovu. Pastebiu, kad technologijų, medijų ir skubėjimo pilname pasaulyje teatras tampa viena iš nedaugelio erdvių, kurioje vis dar įmanomas tikras, gyvas susitikimas čia ir dabar. Tad norisi jį išlaikyti.

– Kur save matote kūrybiškai artimiausiais metais – kokių iššūkių ar pokyčių siekiate?

– Jau visai netrukus, balandžio mėnesį, laukiu premjeros Klaipėdos dramos teatre. Ten pristatysime spektaklį patiems mažiausiems žiūrovams „Vandenynas“ Režisierė Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė. Tai man labai brangus procesas, reikalaujantis ypatingo jautrumo ir kitokios teatrinės kalbos, nei įprastai. Lygiagrečiai intensyviai dirbame ir Meno lauke: ten su skirtingomis amžiaus grupėmis jau esame pradėję kurti naujus spektaklius, tad nekantriai laukiu jų pasirodymų scenoje. Vasarą planuojame skirti vaikų stovykloms – tai laikas, kai galime kartu su kitais mokytojais dar giliau pasinerti į kūrybinius ieškojimus gamtoje ir neformalioje aplinkoje. Na, o žvelgdama į ateitį, tikiuosi, kad artimiausi metai, bus darbingi, pilni puikių ir širdžiai mielų kūrybinių procesų. Viliuosi išlaikyti šį balansą tarp didžiosios scenos ir pedagoginės veiklos, nuolat ieškodama naujų būdų, kaip menas gali jungti, auginti ir įkvėpti.

Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ

Asmeninio archyvo nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas