Savitarnos kasos vieniems – patogumas, kitiems – vargas
Šiuo metu turbūt nerastume prekybos centro, kuriame nebūtų savitarnos kasų, tačiau nuo pirmųjų dienų jos kėlė ir kelia diskusijų, kurių neužgniaužia nei verslininkų, nei prekybininkų įtikinėjimai, kokią naudą jos teikia. Kiekvienas pirkėjas turi savo nuomonę, „Bangos“ skaitytojai – taip pat. „Kaip gali būti, kad prekybos centre nėra nė vienos kasininkės kasoje. Lauki ir nesulauki, todėl esi priverstas eiti į savitarną, bet man nepatogu, aš nemoku ir nenoriu taip pirkti“, – ne kartą užsukę į redakciją piktinosi žmonės. Tai, kas vieniems padeda taupyti laiką ir išvengti stumdymosi prie įprastų kasų, kitiems atrodo kaip tik laiko švaistymas ir kankynė.
Nuo amžiaus nepriklauso
Savitarnos kasos Lietuvoje pradėjo veikti 2008 metais – šią naujovę pirmiausia įdiegė IKI prekybos centras. Tuomet pirkėjai reagavo įvairiai: vieni stebėjosi, kiti baiminosi, treti pyko, dar kitiems buvo smalsu suprasti, kaip tai veikia. Išbandė daugelis, bet patiko ne visiems: „Kodėl turiu dirbti už kasininką? Juk mano darbo už mane niekas neateina ir nepadaro.“ Skirtingi pirkėjai, skirtingos patirtys, skirtingi įpročiai, o kartais pasirinkimas priklauso ir nuo situacijos. Viename prekybos centre Gargžduose kasininke dirbanti moteris pasakojo, kodėl pirkėjams patinka savitarna: „Ten niekas prilipęs prie nugaros nestovi. O prie įprastos kasos, žiūrėk, vienas žmogus nespėjo atsiskaityti, o jau kitas savo nuolaidų kortelę kiša. Pastebėjau, kad yra žmonių, kurie nuo pandemijos laikų nori, kad aplinkiniai laikytųsi tam tikro atstumo.“
Savitarnos kasomis mielai naudojasi 44 metų Vilma. „Man taip greičiau. Niekas nelipa ant galvos, niekas nekvėpuoja į ausį. Negaliu pakęsti, kai įprastoje kasoje už nugaros nenustygsta koks žmogus. Esu net paklaususi, gal nori už mane sumokėti, kad taip skuba“, – pasakojo moteris.
Savitarną renkasi ir tie, kurie vengia, jog šalia esantieji matytų, kaip renkamas banko kortelės kodas, nes prie įprastų kasų, pasak kalbintos kasininkės, esą tokių, kurie žiūri net kaklą ištempę. „Savitarna naudojasi ir jauni, ir vyresni pirkėjai, kiti – priklausomai nuo situacijos, kur mažiau žmonių. Mokesčius visi moka kasoje, nes savitarnoje tokios galimybės nėra. Būna ir jaunų žmonių, kurie nors ir vieną prekę perka, bet į savitarną neina iš principo. Bet yra 80-mečių, kurie naudojasi savitarna, skenuoja prekes savo greičiu ir džiaugiasi, kad niekas jų už nugaros dūsavimais neskubina“, – apie skirtingus pirkėjų pasirinkimus pasakojo prekybos centro darbuotoja.
Kasininke nedirbs!
„Pardavėja nedirbsiu. To dar betrūko. Aš pensininkė. Nemėgstu savitarnos kasų, nes tikrai nėra greičiau, ypač, jei sveriami produktai ar kepiniai, jei reikia naudotis prekių paieška. Turi žinoti kiekvienos bandelės pavadinimą. Arba, pavyzdžiui, vienur vadinamas batatas, o kitur saldžioji bulvė, ir ko ieškoti paieškoje? Žinoma, galima paklausti konsultanto, bet jo reikia laukti“, – dėstė savitarnos kasų privalumų neįžvelgianti Rita. Moteris neneigė, kad naudojasi savitarna, bet tik tada, kai nėra kitos galimybės. „Mačiau, kaip senutė skenuoja prekes, susipainioja, o tada ateina kasininkė ir viską skenuoja iš naujo. Tai ne tik laiko gaišimas, bet ir stresas senam žmogui, kad nesusigaudo. O jei dar netyčia ateina į kasą, kurioje galima atsiskaityti tik banko kortele, o jos net neturi. Įprastoj kasoj paslaugios kasininkės padeda ir centus suskaičiuoti, jei kuriam žmogui sunku“, – sakė gargždiškė. Penkiasdešimtmetis pirkėjas Valdas stebėjosi, kodėl ypač prieš šventes, kai prie savitarnos kasų nutįsta eilės, įprastose kasose dirba tik viena ar dvi kasininkės, o ryte iki 10 val. jų visai nebūna: „Ar prekybininkai galvoja apie pirkėjų patogumą? Ar jie tokiu būdu nori atbaidyti klientus, kad šie rinktųsi kitas parduotuves, kur nereikia pačiam kasininku dirbti, kur pardavėja ir pasisveikina, ir maloniai aptarnauja, tad ir žmogiškas ryšys dar išlieka. Juk per pandemiją ir taip tapome socialiai pažeidžiami, o dabar dar labiau vieni nuo kitų tolstame. Senam žmogui gal pardavėjas ar kasininkas per kelias dienas tėra vienintelis jo sutiktas žmogus, su kuriuo bent pasisveikinti gali.“
Kodėl ne visi pirkėjai mėgsta savitarną, dar vieną priežastį įvardijo 32 metų Vilma. „Vartyti rankose, pavyzdžiui, du kilogramus sveriantį miltų maišiuką, kad jį nuskenuotų, tikrai ne kiekvienam lengva. O jei perki 5 litrų vandens butelį arba pakuotę po 6 butelius, reikia kaip reikiant paplušėti. Pirkėjai nenori ir neprivalo, mano nuomone, vargti, o šaipytis iš pagyvenusių ir senų žmonių, kad jie nepriima naujovių, turėtų būti gėda“, – įsitikinusi Vilma.
Vagys įžūlūs ir be skrupulų
Ne vienam yra pasitaikę savitarnoje perkant sveriamus, pavyzdžiui, vaisius ar daržoves, suklysti ir prekių paieškoje pasirinkti pigesnius, o iš tikrųjų sverti brangesnius. Plautos morkos brangesnės už neplautas, švieži kopūstai – už praėjusių metų derliaus, ekologiški bananai – už neekologiškus ir t. t. Apsirikus klaidą galima ištaisyti, tačiau sąžinę užmigdę kai kurie pirkėjai apgaudinėja sąmoningai, nes niekas neseka, ar tikrai moka už tą sveriamą prekę. Va, kai kam ir savitarnos privalumas.
Kad savitarnos kasos – pagalba vagims, kuriems netrūksta nei įžūlumo, nei fantazijos, patvirtino vienas 15 metų apsaugos darbuotoju įvairiuose prekybos centruose Klaipėdoje dirbęs vyriškis. „Apsaugos darbuotojų darbas – gaudyti, vagių – vogti, – šypsojosi Povilu prisistatęs Klaipėdos rajono gyventojas. – Savitarnoje prie žmogaus juk nelįsi ir netikrinsi, ar tikrai jis skenuoja perkamos prekės kodą. Tai žinodami vagys nusiplėšia kokios menkavertės prekės kodą ir užklijuoja, sakykim, ant perkamo brangaus daikto.“ Taip, pasak Povilo, už 2 tūkst. eurų kainuojantį buitinės technikos prietaisą, brangius įrankius vagis gali tik 2 eurus sumokėti. Per vyriškio darbo metus pasitaikė atvejų, kai vagišius prekybos centrui padarė daugiau nei 10 tūkst. eurų nuostolį. Apsaugos darbuotojai, pasak Povilo, gali pirkėją tikrinti, jei yra įsitikinę, kad šis elgiasi nesąžiningai: „Vagys žino, kad ne per visas kameras viskas matoma, kai kurios kameros senos, matyti kaip per miglą, tad tuo ir naudojasi.“
Policiją vagišiams tenka kviesti ir dėl savitarnoje vagiamų prekių, kurias neva skenuoja ir už kurias neva moka, ir tiems, kurie į kišenes kiša kavą, brendį ar net lašišą. Tokie vagia ne savo poreikiams patenkinti, o turėdami kur realizuoti. „Kai policijai atvykus vienas vagišius parodė savo piniginę, joje eilė šimtinių buvo sudėta“, – prisiminė buvęs apsaugos darbuotojas, pastebėjęs, kad vagys daugiausia pusamžiai, bet esą ir jaunų.
Kol Lietuvoje verslininkai vis dar investuoja į savitarnos kasų plėtrą, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje, jos jau keičiamos įprastomis. Minėtose šalyse nustatyta, kad verslininkų nuostoliai ėmė augti dėl vagysčių gausos. Kada Lietuvoje „madingos“ savitarnos kasos užleis vietą įprastoms, nežinia. Mados pas mus lėčiau ateina, lėčiau ir išeina.
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato informacijos analizės skyriaus duomenimis, 2025 m. per visus metus Klaipėdos rajone iš viso pradėtas 91 ikiteisminis tyrimas dėl vagysčių (čia skaičiuojamos visos vagystės iš parduotuvių, transporto priemonių, gyvenamųjų namų ir kt.). Per 4 šių metų mėnesius Klaipėdos rajone pradėta 19 ikiteisminių tyrimų dėl vagysčių apskritai. Iš jų penki ikiteisminiai tyrimai dėl vagysčių iš rajono parduotuvių.
Kaip informavo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyris, galimybės suskaičiuoti, kiek vagysčių įvykdyta būtent savitarnos kasose, nėra.
Klaipėdos rajono policijos komisariato pareigūnai nurodė, jog dažniausiai iš parduotuvių vagiami alkoholiniai gėrimai, kava, saldumynai, kosmetikos prekės.
Laima ŠVEISTRYTĖ
