Indėlis

HUMORESKA

Antanas, pagaliau gavęs padidintą pensiją, dvi savaites gyveno tik vienu rūpesčiu: ką daryti su tais papildomais šešiais eurais? Po bemiegių naktų ir ilgų svarstymų galop apsisprendė, kad pusę prieaugio pravalgys, o likutį investuos. Geriausiai tam tiko šprotų konservai. Vieną skardinę apsilaižydamas sukirto, o kitą padėjo į maisto banką. Po metų sugrįžo. Jį pasitiko moteriškė, besisukiojanti tarp perlinių kruopų ir aliejaus dėžių. Antanas paklausė, ar ji bankininkė.
– Aš – maisto banko savanorė, – atsakė toji.
– Koks sutapimas, – nudžiugo Antanas, – aš irgi savanoris. Lygiai prieš metus į šitą banką savo noru padėjau šprotų skardinę, o dabar norėčiau atsiimti indėlį su priskaičiuotomis palūkanomis.
– Pone, apie kokias palūkanas čia šnekate? Jūs akivaizdžiai suklaidintas, aš galiu tik padėkoti tamstai už jūsų gerumą, – šyptelėjo, kad ir nenoriai, bankininkė-savanorė.
– Jūsų padėką priimu, – linktelėjo galvą Antanas, – bet kunigėlis per pamokslą sakė, kad tas gerumas man grįš su kaupu.
Moteriškė, kad ir ponia pavadinta, pastebimai suirzo:
– Turiu jums, gerbiamasai, paaiškinti, kad išsireiškimas „gerumas grįš su kaupu“ yra grynai sim-bo-li-nis, – lėtai išskiemenavo ji, kiekvieną skiemenį užtvirtindama rodomojo piršto mostelėjimu.
– Aš simboliškai ir teprašau – tik dviejų skardinių, – pademonstravo kuklumą Antanas, – iš bėdos imčiau ir skumbrę.
– Skumbrės turime.
– Sandėlyje? – nudžiugo Antanas.
– Ne.
– O kur?
– Pomidorų padaže, – nusišaipė savanorė.
Dar keletą minučių nepiktai pasiginčijus, Antanas tuščiomis paliko banką ir pakeliui namo užsuko pasiguosti pas pažįstamą Jeronimą. Nepasibeldęs žengė trobon, išgirdęs čepsėjimą, pravėrė duris į virtuvę ir nustėro – Jeronimas smaguriauja. Ką ten smaguriauja, ne tas žodis. Tas vargšų vargšas, amžinai peralkęs, net duonos kartais neturintis, dabar riebaluotais pirštais traukia šprotus iš skardinės, kemša burnon, tais pačiais šprotais ir užsikąsdamas.
– Iš kur pas tave mano šprotai? – iš nuostabos prikimusiu balsu paklausė Antanas, atpažinęs skardinę, kurią pernai padėjo į banką.
– Iš maisto banko, – atsakė Jeronimas, neatitraukdamas žvilgsnio nuo paskutinių aliejuje plaukiojančių rūkytų žuvelių.
– Buvai pasidėjęs ir atsiėmei?
– Tik atsiėmiau.
– Kaip tai?
– Man priklauso.
Nebeklausinėjo daugiau Antanas, tekinom atsirado maisto banke. Ten vienu įkvėpimu išpyškino, ką sužinojęs, ir griežtu tonu pareikalavo išaiškinimo, ar teisėtai Jeronimui Paplenčiui iš maisto banko nežinia už ką išmokėta šprotais.
Bankininkė atsivertė bylą, pervertė keletą lapų:
– Viskas pagal įstatymą, jam priklauso, nes jis yra sąrašuose. Dar gaus avižinių dribsnių, miltų ir aliejaus.
Antanas akyse pasikeitė, piktumo kaip nebūta. Vos nemeilikaudamas pasiteiravo, ar nėra galimybės kaip nors ir jam patekti į tuos sąrašus. Bankininkė, pasiteiravusi apie jo pajamas – kuklią pensiją, nudžiugino, jog yra šansų.
– Ką turiu padaryti?
– Atsisakyti tų šešių papildomų eurų.
Algimantas VAŠKYS