Mokestis už brangiausią

Humoreska

Kazimieras gavo pranešimą, jog turi susimokėti turto mokestį. Piktas paskambino į VMI:
– Aš neturiu jokio turto, o jūs man priskaičiavote turto mokestį. Ar jūs ten nesveiki?
– Mes tai mes, o jūs pats ar sveikas?
– Taip, sveikas.
– O ar jūs žinote, kad sveikata yra didžiausias žmogaus turtas?
– Žinau.
– Tai va, o už turtą reikia mokėti mokesčius.
– Taip, taip suprantu,– pradėjo teisintis Kazimieras. –Ir kur nukeliaus tie mano sumokėti pinigėliai?
– Jie bus skirti tamstos sveikatai gerinti, kad jūsų didžiausias turtas– sveikata tik didėtų.
– Bet jeigu sveikatos daugės ir mokesčiai už sveikatą didės?
– Kas be ko. Bet čia nieko blogo – jūs mums daugiau sumokėsite, mes jums daugiau skirsime.
– Mokėti jums, kad jūs man skirtumėte? Bet jeigu aš esu sveikas, man nė skirti nereikia.
– Taip ir bus, nieko ir negausite.
– Tai kam tada mokėti?
– Mokėti mums – Mokesčių inspekcijai. Ar skaityti nemokate, juk užrašyta ant pranešimo.
– Už ką mokėti?
– Už tai, kad esi sveikas.
– Mokėti už sveikatą, ar jūs ten nesveiki?
– Mes tai mes, o jūs pats ar sveikas?
– Taip turiu sveikatos. Ar atimsite?
– Neatimsime, o tik priminsime, kad sveikata – didžiausias žmogaus turtas, o už turtą priklauso mokėti mokesčius.
– Kokia čia nesąmonė, vėl viską iš naujo aiškintis pradedame. Su kuo aš čia kalbuosi?
– Su automatiniu atsakikliu.
– Vajezau, aš ir galvoju, kodėl mes nesusišnekame, ar galite pakviesti ką nors iš darbuotojų?
– Galiu, perduodu ragelį.
Kažkas perėmė ragelį ir tarė:
– Sveikas, Kazimierai.
Tas jau bijo ir sakyti „sveikas“ tik numykė „daugmaž“ ir paklausė:
– Su kuo turiu garbės bend­rauti?
– Su dirbtiniu intelektu.
Kazimieras vėl pasiuto:
–To dar betrūko, negi pas jus nebėra normalių žmonių? Apie ką aš kalbėsiu su tuo dirbtiniu intelektu. Eikit jūs visi velniop su tom savo technologijomis.
O tas dirbtinis intelektas, kad rėžė atgal:
– Tu pats eik velniop. Ir neišsidirbinėk, o tai aš mesiu ragelį ir jokio „bazaro“ su tavimi nebus.
Ir dar pavarė rusišku žargonu trimis aukštais. Kazimieras klauso ir atsistebėti negali– na, tikras intelektas, mūsiškis, lietuviškas. Su tokiu gali normaliai pasišnekėti.
– Atsiprašau,– sako,– nepažinau iš karto.
– „Nesiparink“, viskas gerai. Tik nemalk šūdo, o sakyk ko nori.
– Kaip jūs nustatėte, kad aš sveikas?
– Atlikome tyrimus – išsiaiškinome, ar dažnai vaikštai pas daktarus, už kiek perki vaistų, kiek turi sąskaitoje.
– Ir man už sveikatą priskaičiavote net šimtą eurų?
– Ne, ne tik aštuoniasdešimt.
– O už ką dar dvidešimt?
– Už tyrimus.
– Ir kas čia taip gudriai priskaičiavo?
– Mūsų kompiuteris.
– Ar galite su juo sujungti?
– Galime, sakykite slaptažodžius ir bankinius prisijungimo kodus.
– Pala, pala, jūs dirbate kaip telefoniniai sukčiai?
– Oi ne, neįžeidinėkite. Sukčiai pavagia jūsų pinigus, o mes tik nurašome. Sukčiai dingsta, o mes nesislapstome ir vis pasirodome.
– O jeigu aš susirgsiu?
– Gausi baudą, kad nesaugai savo didžiausio turto – sveikatos. Ir bauda bus dvigubai didesnė už turto mokestį. Kitaip jūsų nepriversi rūpintis savo sveikata.
Pokalbio pabaigoje Kazimieras išdrįso pasiteirauti:
– Ar čia jūs taip sugalvojote imti pinigus už sveikatą?
– Aišku, kad ne aš. Man nė į galvą neateitų tokia nesąmonė.
– Kodėl?
– Aš, kad ir dirbtinis, bet vis dėlto – intelektas.
– Tai gal paprotinkite tuos, kurie taip sugalvojo.
– Neįmanoma. Pats greičiau išdurnėsiu negu jiems proto įkrėsiu.

Algimantas VAŠKYS