Tikrosios ribos – tik mintyse: įkvepianti gargždiškės Marijos Klišauskaitės istorija

Yra žmonių, kurių dvasios stiprybė nepaiso jokių fizinių ribų. Gargždiškė Marija Klišauskaitė – gyvas įrodymas, kuomet širdis dega noru veikti, jokia negalia negali tapti kliūtimi siekti aukštumų ir gyventi pilnavertį, įdomių įvykių kupiną gyvenimą.

Neseniai iš Čekijos, Brno mieste vykusių varžybų, į kurias vyko du gargždiškiai, Marija parvežė net du sidabro medalius vežimėlio rungtyse (50 ir 200 metrų), o jos kolega Džeraldas Jurkus ketvirtą vietą pelnė bočia kamuolių žaidime. Svarbu paminėti, jog mergina savo sportinę karjerą pradėjo vos prieš keletą mėnesių, tačiau talentas ir disciplina rezultatus atnešė daug ankščiau nei tikėtasi.
Padėjo atkaklumas ir palaikymas
Bendraujant su Marija paaiškėjo, kad fiziniai barjerai jai tėra dar vienas iššūkis, kurį ji pasiruošusi įveikti šypsodamasi ir nepalaužiamu užsispyrimu. Gargždiškės kelias į sporto pasaulį prasidėjo visiškai netikėtai. Gargžduose atsidarius naujam sporto centrui teko palaukti, kol bus surasta neįgaliuosius galinti treniruoti trenerė. Ja tapo Alina Bocman. Savo veiklą trenerė sieja kartu su organizacija „JUDU 365“, kurios pagrindinė idėja ir vizija: „Visuomenė, kurioje sportas – visiems. Kur judėjimas tampa bendra kalba, o įtrauktis – natūrali gyvenimo dalis“.
Vos po kelių mėnesių treniruočių trenerė įžvelgė Marijos potencialą ir pasiūlė vykti į artėjančias varžybas Čekijoje. „Geri trys mėnesiai praėjo, o trenerė sako: „Važiuojam į Čekiją“. Buvau priblokšta, kaip greitai man likimas meta naują ir nelengvą iššūkį“, – prisimena medalininkė. Nors pasiruošimui laiko teko visai nedaug, o treniruotėse reikėjo geležinės disciplinos, Marija rankų nenuleido. Paklausta, kas padėjo nepasiduoti ir neįsileisti „tinginio vidun“, mergina atviravo: „Padėjo vieno artimo žmogaus palaikymas ir geras spyris, jog nesustok ir judėk į priekį.“

Kova ir 40 laipsnių karštis
Brno mieste Marijos laukė rimtas išbandymas – stiprios varžovės ir alinantis karštis. Ji varžėsi 50 ir 200 metrų vežimėlio rungtyse. Varžybose kovojo šeši sportininkai. „Atrankinėse man pavyko pagauti pirmą vietą, o finale jau šiek tiek karštis nualino. Stadione buvo net 40 laipsnių karščio! Jeigu ne karštis, būčiau tikrai išplėšusi pirmąją vietą“, – pasakoja jaunoji čempionė. Nepaisant svilinančios saulės, Marija iškovojo du sidabro medalius ir į Gargždus pirmoji mieste parvežė tokios sporto šakos nuopelnus. Šis pasiekimas jai pačiai atrodė lyg sapnas, iš kurio nesinori pabusti.
„Emocijos buvo nuostabios. Širdis taip plakė, rankos drebėjo. Kai paskelbė apie pirmąjį medalį, dar skrajojau ir nesupratau, kas įvyko, bet kai pranešė apie antrąjį – širdis tiesiog lipo iš krūtinės.
Grįžtant autobusu iš Čekijos ir net iki šiol vis dar jaučiuosi kaip sapne, vis dar kovoju tose varžybose ir išgyvenu tą emociją“, – įkvepiančiai kalbėjo Marija. Jeigu šią neįtikėtiną sėkmę reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, M. Klišauskaitė nedvejodama taria: „Fantastika!“
Miestas tapęs namais
Gargžduose Marija gyvena jau penkiolika metų, mat ji kilusi iš Plungės rajono. Per šį laiką nedidelis, jaukus miestas jai tapo ne tik gyvenamąja vieta, bet ir erdve, kurią ji pamilo visa širdimi. Mergina neslepia, kad jai buvo be galo svarbu tinkamai atstovauti savo miestui: „Kai man trenerė pasakė, kad vyksime į Čekiją, mano pirma mintis buvo – kad tik nepavesčiau Gargždų! Galvojau, jog reikia nors kokią prizinę vietą parvežti“, – su džiaugsmu prisimena Marija. Tačiau M. Klišauskaitės planai nesustoja ties iškovotais medaliais – jos galvoje nuolat verda naujos idėjos ir projektai. Ji – žmogus, kuris niekados nestovi vietoje ir savo begaliniu užsispyrimu pats sukuria savo galimybes. Vienas iš didžiausių Marijos tikslų – naujas, aktyvus projektas, į kurį ji ketina įtraukti ir savo draugą.
Mergina svajoja apie kelionę ir iššūkį sau vežimėliu apvažiuoti Gargždų apylinkes, tyrinėti gražiausias vietas.
Nors laisvo laiko tarp treniruočių, rankdarbių ir prekybos lieka nedaug, Marija juokiasi, kad tikrai draugystei atstumai ar laiko trūkumas nėra kliūtis. „Draugas kartais stebisi, klausia: „Kaip tu atrandi laiko ne tik savo veikloms, bet ir man?“ O aš jam sakau – reikia sugebėti!“, – juokavo Marija.
Nėra laisvos minutės
Gargžduose Marija akimirksniu tapo vietos žvaigžde – jos laimėjimais domėjosi vietinė žiniasklaida, socialiniuose tinkluose sveikinimus pylė bendruomenė, draugai ir giminaičiai. Sportas – tik viena iš daugelio Marijos veiklų.

Didelę jos kasdienybės dalį užima Gargždų socialinės dirbtuvės „Revilita“, kurias ji lanko tris kartus per savaitę. Čia ji kartu su kitais neįgaliaisiais mezga, neria, dirba su moliu, pina levandas, o ketvirtadieniais bendruomenei verda skanią kavą, kuria pasigardžiuoti atvyksta nemažas būrys žmonių.
Organizacijos lankytojai kas mėnesį gauna ir simbolinį atlygį – 50 eurų už darbą visuomenės labui.
Pokalbio metu paaiškėjo, jog M. Klišauskaitė vietoje nenusėdi ir šaltuoju sezono metu susikoncentruoja į verslumą.
Ji ne tik mezga kojines bei pirštines pardavimui, bet ir padeda realizuoti savo senelių ūkyje pagamintą produkciją. „Aš užsiimu ne tik sportu, bet ir mezgimu, ir kaimiškais produktais. Prekiauju sūriais, pienu, kiaušiniais, o vasaros sezonu ir medumi. Žmonės labai noriai perka“, – pasakojo Marija.
Nematomi kasdienybės barjerai
Nors sporte Marija skina pergales, grįžus į kasdienybę jai kasdien tenka susidurti su kur kas sunkiau įveikiamomis kliūtimis. Didžiausias iššūkis šiuo metu – visiškai neįgaliesiems nepritaikyta aplinka namuose. Klaipėdos gatvės daugiabutyje, kuriame Marija gyvena pirmame aukšte kartu su gausia penkių asmenų šeima, neseniai buvo atlikta renovacija, tačiau laiptinė liko nepritaikyta. „Aš pati viena negaliu patekti į savo namus – mane kas nors turi užnešti ir nuleisti. Jei ne šeimos nariai ar draugai, būčiau įkalinta namuose“, – skaudžia patirtimi dalijasi Marija.
Problemų kyla ir dėl informacijos trūkumo – tik po renovacijos savivaldybės atstovai paklausė, kodėl šeima nesikreipė dėl elektrinio keltuvo, nors prieš statybas buvo pasakyta, kad užvažiavimą teks įsirengti savo lėšomis. Šiuo metu mergina laukia socialinio būsto, tačiau čia susiduria su kita problema – visuomenės priešiškumu neįgaliesiems. „To kvartalo, kur planuoja statyti daugiabučius socialiniams būstams, gyventojai pasisako griežtai prieš. Žmonės piktinasi, klausia: „Kur tie neįgalieji, kur jie čia bus?“ Jie nepagalvoja, kad neįgalumas būna labai įvairus, o ir iš pirmo žvilgsnio neretai net neįtartum, kad žmogus turi tam tikrų sunkumų. Labai gaila, kad žmonės taip priešinasi“, – samprotavo M. Klišauskaitė.
Panašių problemų kyla ir dabartinėse „Revilitos“ patalpose, kur dalis erdvių įrengta rūsyje, o tualeto Marijai tenka važiuoti ieškoti į netoliese esančias miesto kavines ar Turizmo centrą. Visgi mergina džiaugiasi, kad netrukus socialinės dirbtuvės persikels į naujas, visiškai neįgaliesiems pritaikytas patalpas.
Žemaitiško charakterio paslaptis
Marijos užsispyrimas ir tiesmukas bendravimas turi savitą paslaptį. M. Klišauskaitė juokauja, kad jos gyslomis teka ne tik žemaitiškas, bet ir latviškas kraujas – jos močiutė buvo latvė iš Ezeres miestelio. Supykusi Marija kartais prabyla latviškai, kuo labai nustebina aplinkinius. Nepaisant visų kasdienybės sunkumų, M. Klišauskaitė trykšta optimizmu ir jau svajoja apie naujus sportinius iššūkius bei tikisi sulaukti didesnio palaikymo bei įvertinimo iš rajono valdžios. O visiems tiems, kurie vis randa priežasčių skųstis gyvenimu ar tingėti, Marija siunčia trumpą, bet labai aiškią žinutę: „Kelkite užpakalius iš lovos ir pirmyn sportuoti! Jeigu ne sportas – visi suglebę, visi be nuotaikos. Judesys gyvenime turi būti numeris vienas prioritetas!“
Ema LINKEVIČIŪTĖ

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas