Pamaryje žmogaus palikti ženklai foto kadruose transformuojasi į atminties liudininkus

Gargždų kultūros centro parodų salėje „Kopa“ iki spalio 20 d. akį trauks Kristinos DAILIDAVIČIENĖS autorinė fotografijų paroda „Pamario minimalizmas. Tyla, ženklai ir laikas“, kviečianti sulėtinti kasdienybės ritmą ir įsižiūrėti į unikalų pamario kraštovaizdį, kuriame laikas teka visiškai kitaip. Menas Kristiną lydi nuo pat vaikystės. Fotografija jai natūraliai tapo pagrindiniu saviraiškos būdu bei įrankiu, leidžiančiu fiksuoti ir analizuoti aplinką per asmeninę pajautą.

– Kristina, kodėl būtent pamarys? Kas šiame krašte jus vis grąžina prie fotoaparato?
– Kadangi gimiau ir užaugau Klaipėdoje, pajūris visada buvo mano gyvenimo dalis. Kaskart atvykus prie jūros ji pasitinka vis kitokia: kartais audringa, kartais rami, kartais paskendusi rūke, kartais saulėta, bet vis kitokia, visada įdomi ir nenuspėjama.
– Ką jums reiškia „Pamario minimalizmas“? Ar minimalizmas yra jūsų sąmoningai pasirinktas fotografavimo būdas, ar tiesiog taip matote pasaulį?
– „Pamario minimalizmas“ yra detalės, svarbu ne visuma, bet viena detalė, kuri dažniausiai ir yra pagrindinis akcentas. Pasaulis per daug apkrautas: su informacinėmis technologijomis atsirado informacijos perteklius, nuolatinis skubėjimas, chaosas… Minimalizmas man kaip terapija vietoj chaoso. Viena detalė atrodo kaip atgaiva, nėra pertekliaus, galima ramiai išjausti emociją be pašalinių trukdžių. Todėl minimalizmas yra sąmoningai pasirinktas fotografavimo būdas.
– Parodos pavadinime yra trys labai talpūs žodžiai – tyla, ženklai ir laikas. Kuris iš jų jums svarbiausias?
– Tyla.
– Kokius „laiko ženklus“ jūs pirmiausia pastebite: žmogaus paliktus, gamtos sukurtus, nykimo, atminties? 
– Gamtos sukurtus.
– Jūsų fotografijose žmogaus gali ir nebūti, bet jo buvimas jaučiamas. Ar būtent toks – nematomas žmogus – jums įdomiausias?
– Taip, nematomas žmogus man yra įdomiausias, nes fotografijose stengiuosi nesiorientuoti į konkretų objektą, bet tikslas yra sukurti emociją, pajautimą. Kartais būtent nematomas žmogus palieka daugiau vietos žiūrovo vaizduotei ir leidžia pačiam susikurti savo istoriją.
– Ar fotografuodama ieškote kadro, ar jis pats jus „sustabdo“?
– Būna visaip. Bet pastebėjau, kad geriausi kadrai tie, kurie patys „susistabdo“. Vaikštinėdama ieškojau gerų kadrų, bet niekas nepatraukė dėmesio, tada atsipalaidavau ir tiesiog negalvojau apie kadrus – įsitaisiau kopose, ir prieš akis praskrido žmonės su parasparniais – gavosi fantastinis kadras. Tiesiog reikia visada turėti šalia objektyvą, nes geriausi kadrai nutinka netikėtai.
– Kas jums yra gražu ten, kur kitas žmogus galbūt praeitų ir net nepastebėtų?
– Man gražu tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visai paprasta – rūkas, šešėlis, tuščia gatvė ar kokia detalė. Dažnai sustoju ten, kur kitas galbūt tiesiog praeitų. Mane traukia tyla, nuotaika ir akimirkos, kurios nėra garsios, bet turi savo istoriją. Fotografuodama stengiuosi parodyti tą grožį, kurį pati tuo momentu pastebiu.
– Ar turite parodoje fotografiją, kuri jums yra ypatinga? Kokia jos istorija?
– Rūko gatvė. Šią nuotrauką fotografavau tik išlipusi iš autobuso Juodkrantėje. Rūkas tarsi paslepia nereikalingas detales ir palieka tik nuotaiką, erdvę bei nežinomybę. Man patinka, kad žiūrėdamas į šią fotografiją kiekvienas gali susikurti savo istoriją – kas yra už rūko, kur veda gatvė, kas ten ką tik buvo. Ji labai artima tam, ko pati ieškau fotografijoje – paprastume atrasti jausmą.
– Ar yra kadras, kurio laukėte ilgai, – grįžote į tą pačią vietą dėl šviesos, rūko, vandens, metų laiko?
– Ne, turbūt negalėčiau išskirti kadro, kurio būčiau laukusi labai ilgai. Mano fotografijoje daug kas gimsta spontaniškai – pamatau akimirką, nuotaiką ar detalę ir tiesiog ją pagaunu. Būtent tas netikėtumas ir yra įdomiausias.
– Pamarys labai fotogeniškas, bet kartu lengva paslysti į atvirukinį grožį. Kaip jo išvengiate?
– Dažnai sąmoningai renkuosi paprastesnę, santūresnę kompoziciją, kad fotografija nepapasakotų visko iškart. Man svarbiausia ne parodyti, koks pamarys gražus, o perteikti, kaip aš jį jaučiu.
– Jūsų fotografijose daug tylos ir erdvės. Ar jūs pati esate žmogus, kuriam tyla reikalinga?
– Labai. Nuolat dirbu su žmonėmis, todėl tyla būtinai reikalinga. Tyla kaip „restart“ mygtukas. Jei žmogui sunki diena ir jis po to tiesiog išeina pasivaikščioti į mišką, prie jūros ar šiaip vakarėjant miesto gatvėmis, susidėlioja mintys, atsipalaiduoja kūnas, galima pasisemti naujų idėjų. Tyloje dažnai atrandu daugiau jausmo, pastabumo ir erdvės pamatyti tai, ko kasdienybėje nepastebėčiau.
– Kas atsiranda pirmiau – emocija ar kompozicija?
– Emocija.
– Ar fotografija jums labiau yra dokumentas, atmintis ar jūsų jausenos išraiška?
– Man fotografija pirmiausia yra jausenos išraiška, bet kartu ir ji tampa atmintimi. Fotografuodama nefiksuoju vien to, ką matau – svarbu, ką tuo metu jaučiu ir kokią nuotaiką noriu išsaugoti. O praėjus laikui tas kadras jau tampa tam tikru dokumentu: konkrečios vietos, momento ir mano būsenos liudijimu.
– Kiek jums svarbu išsaugoti tai, kas pamaryje pamažu nyksta – senus žvejybos ženklus, daiktus, statinius, gyvenimo būdą?
– Man labai svarbu išsaugoti tai, kas pamaryje po truputį nyksta. Seni žvejybos tinklai, daiktai, pats žmonių gyvenimo būdas – visa tai pasakoja šio krašto istoriją. Gal šiandien tai atrodo kaip paprastos detalės, bet po keliolikos metų jų gali visai nelikti. Todėl fotografija yra vienas iš būdų jas išsaugoti ir parodyti, kuo pamarys buvo ir kuo jis vis dar yra.
– Ar fotografuodama galvojate: „po dešimties ar dvidešimties metų šito gal jau nebebus“?
– Taip, dažnai.
– Menas jus lydi nuo vaikystės. Kada supratote, kad būtent fotografija tapo jūsų kalba?
– Taip, menas mane lydi nuo pat vaikystės, bet fotografija atėjo vėliau – paauglystėje, kai nusipirkau pirmą savo fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti Klaipėdos miestą, gatves, po to dalyvavau viename iš dienraščių paskelbtame konkurse ir jie pasirinko mano nuotrauką ir ją publikavo. Man tai buvo didelis paskatinimas. Tada turbūt pirmą kartą pajutau, kad fotografija nėra tik gražaus vaizdo užfiksavimas – per ją galiu parodyti tai, kaip pati matau aplinką. Su laiku supratau, kad tai yra mano kalba: per šviesą, tylą, rūką, detales.
– Ši paroda įgyvendina ilgai puoselėtą svajonę surengti personalinę fotografijų parodą. Kodėl jai reikėjo tiek laiko?
– Turbūt kad ilgą laiką pati nebuvau pasiruošusi tam žingsniui. Fotografavau, kaupiau darbus, ieškojau savo braižo, bet vis atrodė, kad dar ne laikas. Man reikėjo užsiauginti pasitikėjimą savimi ir suprasti, ką iš tikrųjų noriu pasakyti savo fotografijomis. Kai atsirado ši serija ir aiškesnė jos mintis, pajutau, kad dabar jau galiu savo darbus parodyti ne tik sau, bet ir kitiems. Todėl ši paroda man yra ne tik svajonės išsipildymas, bet ir tam tikras asmeninis etapas.
– Ar buvo sunku atsirinkti darbus? Ką skaudžiausia buvo palikti „už parodos durų“?
– Ne, nebuvo sunku atsirinkti darbus. Viskas vyko natūraliai – žinojau, kokią nuotaiką ir istoriją noriu parodyti. Aišku, buvo ir kitų man brangių fotografijų, kurios liko už parodos ribų, bet supratau, kad paroda turi būti vientisa. Todėl rinkausi ne tik gražius kadrus, o tuos, kurie geriausiai kalbasi tarpusavyje ir atspindi bendrą parodos jauseną.
– Ko norėtumėte iš žmogaus, kuris ateis į šią parodą: kad jis suprastų jūsų mintį ar kad pajustų kažką savo?
– Norėčiau, kad žmogus pajustų kažką savo. Man nėra svarbu, kad jis tiksliai suprastų, ką aš galvojau fotografuodama. Kiekvienas į tą patį kadrą atsineša savo patirtis, prisiminimus ir emocijas, todėl tikiu, kad žiūrėdamas į fotografiją žmogus gali joje atrasti visai kitą istoriją nei aš. Man tai ir yra įdomiausia – kai fotografija padeda gyventi jau ne tik mano, bet ir žiūrovo akimis.
– Ir jeigu visą parodą reikėtų sutalpinti ne į pavadinimą, o į vieną sakinį – ką pasakytumėte žiūrovui?
– Sustokite akimirkai ir pamatykite tai, pro ką kasdien praeinate.
Kalbėjosi Vita VITAITĖ