Privatus darželis „Vaikų pieva“ skatina vaikus tyrinėti pasaulį kartu
Yra svajonių, kurios neateina staiga. Jos tyliai gyvena žmogaus širdyje daugelį metų, bręsta kartu su patirtimi, ieškojimais, klausimais ir tikėjimu. Vieną dieną jos tampa stipresnės už baimę. Tuomet nebelieka kito kelio – tik pradėti jas įgyvendinti. Taip sako privataus darželio „Vaikų pieva“ Klemiškės II kaime įkūrėja Vilma Einikienė ir penkerių metų veiklos sukakties proga su „Bangos“ skaitytojais dalijasi mintimis apie svajonės gimimą, ugdymo filosofiją, vaikystės vertę, bendruomenės kūrimą ir sukauptą patirtį.
Svajonė įgavo formą
Daugelį metų dirbau valstybinėje ugdymo įstaigoje. Tai buvo metai, per kuriuos sukaupiau ne tik profesinės patirties, bet ir tvirtą įsitikinimą, koks turėtų būti vaikų darželis. Svajonė pamažu įgavo formą mūsų šeimos rankose – sūnus Paulius Einikis (MB „Uostamiesčio architektūra ir konstrukcijos“) ją pavertė architektūriniu sprendimu, vyras Rolandas Einikis (MB „Rodoma“) – tvirtu, gyvu pastatu, o kartu su dizainere gimė jauki, estetiška vidaus erdvė. Vis dėlto svarbiausia man buvo ne sienos ar detalės, o tai, kas tarp jų – atmosfera, kurią kūriau su ypatingu jautrumu ir dėmesiu. Norėjau sukurti vietą, kurioje vaikas jaustųsi laukiamas, saugus ir svarbus. Vietą, kurioje nebūtų skubėjimo, nereikalingo formalumo, o visas dėmesys būtų sutelktas į vaiką ir jo augimą. Kur vienodai svarbios būtų akademinės žinios, emocinis intelektas, kūrybiškumas, gebėjimas jausti, mąstyti ir kurti.
Pamenu vieną vasaros dieną. Vaikščiojau po natūralią pievą, pilną laukinių gėlių, paukščių balsų ir vasaros ramybės. Staiga kilo mintis – ši pieva priklauso vaikams. Tą akimirką gimė ne tik pavadinimas. Tą akimirką gimė visa „Vaikų pievos“ filosofija. Pievoje nėra dviejų vienodų augalų. Vieniems reikia daugiau saulės, kitiems – pavėsio. Vieni žydi ankstyvą pavasarį, kiti – vasaros pabaigoje. Tačiau kiekvienas jų yra svarbus ir reikalingas, nes tik visi kartu jie sukuria harmoniją. Taip matau ir vaikus. Kiekvienas jų ateina su savo pasauliu – skirtingu charakteriu, patirtimi, jautrumu, tempu, stiprybėmis ir baimėmis. Priešingai – siekiame pažinti kiekvieną vaiką tokį, koks jis yra, ir padėti jam atsiskleisti savu laiku. Per penkerius metus dar labiau įsitikinau, kad tikroji ugdymo kokybė prasideda ne nuo programų ar metodikų. Ji prasideda nuo geros vaiko savijautos. Jeigu vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir priimtas, jis ima pasitikėti pasauliu. Tuomet atsiranda smalsumas, noras tyrinėti, klausti, kurti, eksperimentuoti ir nebijoti suklysti. Todėl mūsų kasdienybėje labai svarbu, kad vaikas būtų girdimas. Kad jo nuomonė būtų išklausyta, jo iniciatyvos palaikomos, o idėjos taptų bendro ugdymo proceso dalimi.
Mokosi tyrinėdami
Mes tikime, kad vaikystė neturi būti skubinama. Šiandien dažnai norime, kad vaikai kuo greičiau išmoktų skaityti, skaičiuoti, pasiruoštų mokyklai. Tačiau kartais pamirštame patį svarbiausią – jie turi teisę būti vaikais. Bėgioti basomis per rasotą žolę. Stebėti sraigę tiek laiko, kiek jiems atrodo įdomu. Statyti pilis iš smėlio. Ištepti rankas žeme sodinant daržoves. Fantazuoti. Žaisti. Juk būtent žaidime gimsta pirmieji atradimai, pirmieji klausimai ir pirmieji dideli gyvenimo supratimai. Todėl mūsų darželyje vaikystė nėra tarpsnis, kurį reikia kuo greičiau praeiti. Ji yra vertybė.
Per penkerius metus augo ne tik mūsų bendruomenė. Augo ir mūsų pedagoginė mintis. Kartu su profesionalia pedagogų komanda sukūrėme ikimokyklinio ugdymo programą „Tyrinėjame pasaulį kartu“. Tai nėra tik dokumentas ar ugdymo planas. Tai mūsų kasdienio darbo filosofija, gimusi iš daugybės pokalbių, refleksijų, vaikų stebėjimo ir profesinių diskusijų. Šios programos pagrindas – paprasta, bet labai svarbi mintis: vaikas geriausiai mokosi tyrinėdamas. Ne klausydamasis paruoštų atsakymų, o pats liesdamas, stebėdamas, eksperimentuodamas, ieškodamas, kurdamas ir atrasdamas. Todėl mūsų ugdymas paremtas patirtimi. Vaikas pasaulį pažįsta ne tik grupėje. Jis mokosi lauke, miške, prie jūros, ekskursijose, kelionėse, kasdienėse situacijose. Mes vadovaujamės principu, kad mokytojas nėra vien žinių perteikėjas. Jis yra vaiko palydovas – žmogus, kuris pastebi, padrąsina, užduoda tinkamą klausimą ir padeda vaikui pačiam atrasti atsakymus.
Didelį dėmesį skiriame lėtajam ugdymui. Tikime, kad vaikui reikia laiko įsižiūrėti, įsiklausyti, pajusti, išbandyti, suklysti ir pabandyti dar kartą. Tik taip gimsta gilus mokymasis, o ne trumpalaikis rezultatas.
Ne mažiau svarbi mums ir aplinka. Ji nėra tik gražus fonas. Ji tampa trečiuoju pedagogu. Kurdami darželį galvojome apie kiekvieną erdvę – šviesias grupes, atviras kūrybines zonas, vitrininiais langais į gamtą atsiveriančias klases, lauko terasas, sodą, daržą, sporto ir tyrinėjimų erdves. Norėjome, kad visa aplinka kviestų vaiką judėti, tyrinėti, klausti ir kurti.
Pedagogams padeda tėvai
Tačiau šiandien galiu drąsiai pasakyti – didžiausia mūsų stiprybė nėra nei pastatas, nei ugdymo programa. Didžiausia mūsų stiprybė yra žmonės. Esu be galo dėkinga, kad per šiuos penkerius metus pavyko suburti profesionalią, aukštos pedagoginės kultūros komandą. Žmones, kurie nuolat mokosi, reflektuoja, ieško geriausių sprendimų ir nuoširdžiai myli savo darbą.
Ypatingai džiaugiuosi mūsų ugdymo vadove Julija Metrikiene, mokytoja Lina Česnauskiene ir visa pedagogų komanda, kuri savo profesinėmis žiniomis, kasdiene praktika ir kūrybiškumu prisidėjo kuriant programą „Tyrinėjame pasaulį kartu“. Tai žmonės, kurie supranta, kad geras mokytojas pirmiausia ugdo savo asmenybe. Jo ramybė, pagarba vaikui, gebėjimas klausytis, reflektuoti ir nuolat augti tampa svarbiausia ugdymo priemone.
Ne mažiau svarbi mūsų kelionės dalis yra šeima. Nuo pirmųjų dienų tikėjome, kad tėvai nėra ugdymo stebėtojai. Jie yra mūsų partneriai. Adaptacijos laikotarpiu kviečiame juos būti šalia vaikų, kartu ieškome sprendimų, tariamės, dalijamės džiaugsmais ir rūpesčiais. Tik glaudus šeimos ir pedagogo ryšys leidžia vaikui jaustis saugiai ir nuosekliai augti.
Per penkerius metus kartu išgyvenome daugybę ypatingų akimirkų – pirmąsias vaikų ašaras, pirmuosius draugus, pirmuosius koncertus, pirmuosius laimėjimus, šventes, keliones, atradimus, apkabinimus. Buvo ir išbandymų. Jie išmokė mus dar labiau pasitikėti vieni kitais, ieškoti sprendimų, augti kaip komandai ir bendruomenei. Dažnai manęs klausia, kuo šiandien labiausiai didžiuojuosi. Didžiausias džiaugsmas ateina tada, kai buvę mūsų ugdytiniai sugrįžta aplankyti savo pirmųjų mokytojų. Kai tėvai pasako: „Čia mūsų vaikas buvo laimingas.“ Kai matau mažylį, kuris ramiai prisiglaudžia prie mokytojo peties, nes žino, kad čia jis yra saugus. Šių dalykų neįmanoma išmatuoti. Tačiau būtent jie ir yra tikroji ugdymo kokybė.
Šiandien, minėdami penkerių metų sukaktį, suprantame, kad užaugome visi. Užaugo mūsų vaikai. Užaugo mūsų bendruomenė. Užaugo mūsų pedagogai. Užaugau ir aš. Išmokau dar labiau pasitikėti žmonėmis, vertinti paprastas kasdienes akimirkas ir supratau, kad didžiausi dalykai gimsta ne iš didelių planų, o iš mažų, kasdien su meile atliekamų darbų. Jeigu šiandien vėl stovėčiau toje pačioje vasaros pievoje, nė akimirkos nesudvejočiau. Ir vėl pasirinkčiau tą patį kelią. Nes dabar jau tikrai žinau – „Vaikų pieva“ tapo vieta, kurioje auga ne tik vaikai. Čia kasdien auga mokytojai, tėvai, bendruomenė ir augu aš pati. O svarbiausia – čia auga pasitikėjimas žmogumi, pagarba vaikystei ir tikėjimas, kad kiekvienas vaikas, gavęs meilės, laiko ir laisvės tyrinėti pasaulį, gali pražysti savaip. Tikiu, kad būtent tai ir yra didžiausia mūsų penkerių metų kelionės prasmė.
Vilma EINIKIENĖ
VšĮ „Vaikų pieva“ įkūrėja
