Gropiškių bendruomenės pirmininkė G. Bakutė:„Bendruomenė negali būti vieno žmogaus darbas“
Jaunosios kartos bendruomenių lyderiai vis dažniau įrodo, kad pokyčiams nereikia laukti dešimtmečių. Gropiškių bendruomenės pirmininkė Grita BAKUTĖ į šias pareigas atėjo netikėtai, tačiau šiandien jos iniciatyvos tapo pavyzdžiu, kaip meilė savo kraštui gali virsti prasmingais darbais. Nuo Minijos pakrančių įveiklinimo ir viešųjų erdvių kūrimo iki Mažosios Lietuvos istorijos puoselėjimo bei istorinės Šrėderio spaustuvės atgaivinimo – Gropiškiuose bendruomeniškumas gimsta ne tik per renginius, bet ir per bendrą atsakomybę, savanorystę bei pagarbą vietos istorijai. Apie netikėtai prasidėjusią lyderystę, bendruomenės telkimą ir svajonę atgaivinti vieną svarbiausių Klaipėdos krašto istorinių vietų „Bangai“ pasakojo Gropiškių bendruomenės pirmininkė Grita Bakutė.
Netikėta lyderystė tapo gyvenimo būdu
– Esate viena iš jaunesnės kartos bendruomenių pirmininkių. Kas paskatino imtis šios atsakomybės? Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas, ar aplinkybės tiesiog atvedė į bendruomenės lyderystę?
– Tiesą sakant, tai įvyko visiškai netikėtai. Kai kūrėme namus Gropiškių kaime, vyro močiutės žemėje, keitėsi bendruomenės pirmininkas. Visuotiniame narių susirinkime žmonės vienbalsiai nusprendė pasitikėti manimi. Prisipažinsiu, man visada patiko išbandymai, todėl priėmiau šią atsakomybę iki galo nesuprasdama, kas manęs laukia. Tik dabar, po kurio laiko, galiu pasakyti, ką reiškia Gropiškiai, kas yra bendruomenė ir kokie siekiai. Tai kasdienis rūpestis vieta, kurioje gyveni, žmonėmis šalia tavęs ir tuo, ką paliksime ateičiai.
– Gropiškių bendruomenė stebina įvairiomis iniciatyvomis – nuo baidarių nuomos iki kultūrinių projektų. Kaip gimsta idėjos? Kas lemia, kokių veiklų imamasi?
– Dažniausiai idėjas padiktuoja pati aplinka ir žmonių poreikiai. Mes stengiamės ne dirbtinai kurti veiklas, o įsiklausyti, ko trūksta vietai ir žmogui, gyvenančiam joje. Vienas iš tokių pavyzdžių – Minijos upės įveiklinimas. Sukūrėme viešą erdvę prie vandens, taip atsirado galimybė plaukti baidarėmis, ilsėtis, būti gamtoje. Kitas svarbus kelias – mūsų krašto istorijos pasakojimas. Norėjome, kad žmonės prisimintų, kokioje ypatingoje vietoje gyvename.
Gropiškių bendruomenės 20-metis paskatino atsigręžti į savo šaknis, kalbėti apie spaustuvininką Frydrichą Šrėderį, prisiminti žmones bei istoriją, kuri kūrė mūsų kraštą. Taip gimė Priekulės meno ir kultūros centro Ernsto Vicherto teatro meninis pasirodymas, o Donato Bielkausko fotografijų paroda, skirta spaustuvei, pradėjo kelionę po Klaipėdos rajono mokyklas ir bibliotekas, kad ši istorija pasiektų kuo daugiau žmonių.
– Atrodo, kad jūsų bendruomenėje kultūra tampa žmonių telkimo priemone. Kodėl pasirinkote būtent šią kryptį?
– Manau, kad tai ateina iš vertybių, iš noro išsaugoti Mažosios Lietuvos paveldą ir vietos istoriją. Man labai svarbu, kad žmogus žinotų vietos, kurioje gyvena, ištakas. Ir visai nesvarbu, ar čia gyveno tavo protėviai, ar atitekėjai kaip aš iš Agluonėnų.
Gropiškiai turi savo istoriją. Reikia tik ją išklausyti ir sulaukti momento, kada galėsime ją papasakoti. Tai istorinis Mažosios Lietuvos kaimas prie Minijos. Čia kūrėsi kultūrinis ir švietėjiškas židinys. Johanas Frydrichas Francas Šrėderis įkūrė našlaičių prieglaudą ir spaustuvę, kuri tapo svarbia lietuviško rašto sklaidos vieta. Čia veikė pirmoji spaustuvininkų mokykla dabartinės Lietuvos teritorijoje, globotiniai mokėsi amato, o spaustuvėje buvo leidžiamos lietuviškos knygos. Vėliau Gropiškių istoriją papildė Baumgartų (Baumgardt) giminė ir plytinės istorija. Baumgartai buvo susiję su Gropiškių dvaro istorija, o vietos plytinė tapo svarbiu pramonės objektu, palikusiu ryškų pėdsaką krašto gyvenime. Šios vietos istorija yra tarsi sluoksniai: švietimas, amatas, pramonė ir žmonės.
Istorija, kuri kuria ateitį
– Šiuo metu daug kalbate apie istorinės spaustuvės atgaivinimą. Kuo šis projektas svarbus ne tik Gropiškiams, bet ir visam Klaipėdos kraštui?
– Labai skaudu matyti, kaip laikui bėgant istorija nyksta. Spaustuvė nėra tik vienas pastatas Gropiškiuose, tai dalis viso Klaipėdos krašto tapatybės. Ši vieta pasakoja apie žmones, kurie tikėjo švietimu, lietuvišku žodžiu ir vaikų ateitimi. Šrėderio įkurta prieglauda bei spaustuvė buvo ypatinga ne tik Gropiškiams, bet ir visam regionui. Norisi, kad ši istorija nebūtų tik knygose. Kad žmonės galėtų ateiti, pamatyti, pajusti. Kad jaunoji karta suprastų, jog mūsų krašte vyko labai svarbūs dalykai.
– Tvarkote Lazdynų skverą, rūpinatės viešosiomis erdvėmis. Kaip pavyksta įtraukti žmones?
– Mus labiausiai suburia ne renginiai. Renginiai – tai daugiau poilsis ir susitikimas. O tikras bendruomeniškumas atsiskleidžia tada, kai dirbame kartu. Talkos labai suvienija. Kai žmogus savo rankomis pakelia šiukšlę, sutvarko erdvę, pasodina ar prisideda darbu, jis pradeda jausti ryšį ne tik su savo kiemu, bet ir su visa aplinka. Į talkas susirenka apie 30–40 žmonių. Ir ne tik bendruomenės nariai – prisijungia kaimynai, šalia gyvenantys žmonės.
– Kokį projektą ar iniciatyvą laikote didžiausiu bendruomenės pasiekimu?
– Negalėčiau išskirti vieno projekto. Kiekvienas laikas turi savo etapą, savo poreikį ir savo darbą. Bendruomenei svarbu visa tai, kas kuria ir puoselėja vietą. Sukurta vieša erdvė prie Minijos su pavėsinėmis ir pontonu tapo vieta, kur renkasi Priekulės seniūnijos jaunimas, šeimos, svečiai. Kartais reikia priminti apie atsakomybę, kad viešoje vietoje negalima šiukšlinti, kad šią erdvę reikia saugoti. Bet tikiu ne draudimais, o pokalbiu. Kai žmogų įtrauki, galima rasti bendrą sprendimą, kad gera būtų ir vietiniams, ir atvykstantiems.
– Jaunam žmogui vadovauti bendruomenei turbūt nėra paprasta. Su kokiais sunkumais susidūrėte?
– Nemeluosiu, sunkumų yra. Bet jie ir augina. Labai lengva nieko nedaryti. Tačiau kai tau rūpi vieta, kurioje gyveni, nebegali tiesiog praeiti pro šalį. Pradedi galvoti, rūpintis, ieškoti sprendimų. Tai tampa gyvenimo būdu.
– Kaip pavyksta sudominti jaunimą? Ar jauni žmonės nori būti aktyvūs savo kaime?
– Vienas pagrindinių tikslų – savanorystė ir jaunimo įtraukimas. Mes patys auginame vaikus ir norime, kad jie matytų, suprastų ir jaustų savo namų vietą – jos istoriją, kuriamus projektus, bendruomenės gyvenimą. Džiugu, kad įsitraukia jaunos šeimos. Jos ne tik gyvena Gropiškiuose, jos padeda kurti Gropiškius.
– Kas labiausiai motyvuoja tęsti šią veiklą?
– Labiausiai motyvuoja žmonės, jų įsitraukimas, augantis pokytis aplinkoje ir vis stiprėjantis požiūris į savanorystę. Kai matai, kad keičiasi ne tik erdvė, bet ir žmonių mąstymas, tai suteikia labai daug prasmės.
Jaučiamas didelis šeimos palaikymas, Gropiškių bendruomenės narių bei komandos – seniūnaitės Dovilės Kupšytės-Čiukšės ir Dainiaus Grebliko. Išmokau dalintis darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais. Bendruomenė negali būti vieno žmogaus darbas, tai bendras kelias.
Gropiškių vizija – su stipria atmintimi
– Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Gropiškių bendruomenę, kokia ji yra?
– Tai vietovė su stipria bendruomenės dvasia.
– Kokią Gropiškių bendruomenę norėtumėte matyti po penkerių ar dešimties metų?
– Norėčiau matyti atgaivintą ir įveiklintą Šrėderio spaustuvę, sutvarkytus griūvančius dvaro pastatus. Svajoju, kad čia apsigyventų žmonės, kuriems rūpi ši vieta, kuriems rūpi net ir sena raudona plyta, nes joje yra istorija. Norėčiau matyti įveiklintą istorinį Kliošių parką, kuriame susijungtų gamta ir menas. Kad būtų prisiminti žmonės, kūrę šį kraštą, – Šrėderis, Baumgartų giminė, plytinės istorija. Kad būtų vedamos ekskursijos ir pasakojama mūsų vietos istorija.
Laukiame „Tavo idėja“ projekto įgyvendinimo „Šviečiantys, kabantys tiltai per Miniją“, kuris taps dar vienu jaukiu mūsų vietos simboliu. Taip pat laukiame kelio asfaltavimo projekto užbaigimo ir įgyvendinimo. Tai būtų dar vienas gyvenantiems ir svečiams patogus būdas keliauti į Dreverną ar Svencelę per neseniai restauruotą istorinį Jokšų tiltą.
Gropiškiai jau dabar turi ypatingą dovaną – gamtos apsuptį. Norisi, kad ši vieta išliktų rami, gyva ir patraukli jaunoms šeimoms, kurios renkasi ne tik gyvenamą vietą, bet ir bendrystę.
Gropiškiai – ne tik vieta žemėlapyje. Tai vieta su atmintimi, kurią turime saugoti ir perduoti ateities kartoms.
Kalbėjosi
Aistė NOREIKAITĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
