Lietuvių kalba ukrainietei atvėrė duris į naują gyvenimą
Kai Violetta Vasylčenko žvelgia į, rodos, beribes Baltijos bangas, jai akimirkai sustoja laikas. Šaltas vėjas, vandens ošimas ir sūrus oras atvykėlei iš Ukrainos primena ne tik prarastą vaikystę prie jos kone kasdien lankytos jūros, bet ir naują pradžią, kurią po daugybės išbandymų ji atrado Klaipėdos rajone. Rugpjūčio 23-iąją penkioliktąjį gimtadienį švęsianti Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos moksleivė šiandien laisvai kalba lietuviškai, garsina mokyklą savo pasiekimais ir drąsiai kuria ateities planus Lietuvoje. Tačiau kelias iki šios ramybės nebuvo lengvas – teko išgyventi karo baimę, nežinią ir įdėti daug pastangų, kad atrastų savo vietą čia.
Pabėgimas iš okupuoto Chersono
Violettos šeimos gyvenimas iš esmės pasikeitė gimtąjį Chersoną užklupus karui. Mergaitė prisimena jaukius namus ir nerūpestingas vaikystės dienas prie jūros, kurias per vieną rytą išblaškė sprogimai ir mieste, o kartu ir visoje šalyje kilęs chaosas.
„Tą rytą, kai Ukrainoje prasidėjo karas, mes negalėjome suvokti, kas vyksta. Žvelgėme vieni į kitus baimės persmelktomis akimis ir nežinojome, kaip elgtis. Neseniai buvome įsigiję savo būstą, buvome labai laimingi – ir štai karas… Mieste kilo chaosas, nutrūko ryšys. Atsikeli penktą ryto, bėgi ieškoti grynųjų pinigų, bet tai bankomatas, tai internetas neveikia. Nuolat skambėdavo pavojaus signalai, todėl slėpdavomės priedangose. Mūsų butas buvo aštuntame aukšte, ten likti buvo labai nesaugu ir baisu – skrenda lėktuvai, tu viską girdi… Tai žiaurūs ir nemalonūs prisiminimai“, – skaudžia patirtimi dalijasi Violetta.
Mėnesį šeima bandė ištrūkti iš apsupties, tačiau pirmasis mėginimas vos nesibaigė tragedija. Okupantai užstojo kelią ir pagrasino sušaudyti, jei jie neapsisuks atgal. Nenorėdami rizikuoti gyvybe, jie grįžo namo.
Galiausiai, pasitaikius progai, Violetta su mama, krikštamote ir pusbroliais ryžosi antram bandymui. Kadangi mergaitės tėtis jau kurį laiką dirbo Lietuvoje, šeima nusprendė glaustis būtent čia, kad sunkią akimirką būtų kartu. Kaip prisimena paauglė, kelionė automobiliu truko visą savaitę. Vairavo jos mama. Violetta iki šiol neatsistebi stulbinančia jos ramybe. Po įtemptos kelionės jos buvo čia, Lietuvoje.
„Svarstydami, kur kurtis, nesirinkome Klaipėdos. Mums artimesni pasirodė Gargždai –nedidelis, bet išmanus, patogus, kompaktiškas miestas. Atvykus čia, tarsi palengvėjo…“ – prisimena pašnekovė.
Sutiko draugiškai
Violetta neslepia, jog pirmieji mėnesiai nebuvo lengvi – širdį spaudė namų ilgesys. Ukrainoje liko ne tik dalis jos gyvenimo, prisiminimai, bet ir brangūs žmonės – seneliai. „Jie dėl savo amžiaus ir augintinių nesiryžo bėgti, – atsidūsta mergaitė, kuri su šeima giliai širdyje vylėsi, jog košmaras tėvynėje netrukus baigsis. – Tačiau viskas tik blogėjo, todėl teko priimti mintį, kad mes čia ilgam. Laimei, buvome priimti nepaprastai šiltai. Mums iki šiol padeda, kai reikia kokios informacijos, pakonsultuoja. Mama susirado draugių – bendraujame šeimomis.“
Tėvų skatinama Violetta pradėjo lankyti mokyklą Dovilų pagrindinėje mokykloje, tačiau nemetė mokslų ir viename Ukrainos licėjų, kur iki šiol mokosi nuotoliniu būdu. Po poros metų iš Dovilų Violetta perėjo į Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją. Mergaitė neneigia, jog mokytis dviejose mokyklose nėra paprasta, krūvis didelis, tačiau dvigubus mokslus ji laiko pliusu.
„Man tai netrukdo, nes man patinka mokytis. Tai dabar esu baigusi devynias klases tiek čia, tiek Ukrainoje“, – pasakoja gimnazistė, drąsiai lyginanti abiejų šalių mokymosi programas. Jei krimsdama mokslus Doviluose ji kai kuriuos dalykus laikė lengvesniais nei gimtojoje šalyje, tai sėdus į gimnazisto suolą situacija pasikeitė.
Užsispyrimas, sulaužęs kalbos barjerą
Pirmaisiais mėnesiais didžiausiu išsigelbėjimu tapo išmaniojo telefono vertėjo programėlė, tačiau mergaitę nepaprastai sužavėjo lietuvių vaikų nuoširdumas – jie iš visos širdies norėjo užmegzti ryšį ir patys ieškojo būdų, kaip susikalbėti.
„Neturėjau kitos išeities, kaip tik pradėti drąsiai ieškoti draugų. Mane supę lietuviai buvo labai geri – patys jungdavosi vertėją telefone, rašydavo tekstus, kad tik galėtume pasikalbėti. Tačiau man pačiai labai nepatikdavo tas pojūtis, kai sėdžiu tarp bendraamžių, jie aplinkui kažką gyvai aptarinėja, o aš nieko nesuprantu. Nuolat prašydavau išversti, bet mano kalba mažai kas kalbėjo. Tada supratau – turiu pati kuo greičiau išmokti! Taip pamažu pradėjau vis labiau gilintis į lietuvių kalbą, o didžiausia mokykla tapo kasdienis bendravimas su bendraamžiais“, – šiltai prisimena paauglė.
Mokykloje niekas nesijuokdavo, kai Violetta suklysdavo ar skaitydama nesuprasdavo teksto prasmės – priešingai, visi noriai padėdavo. Kai atsirado noras ne tik susikalbėti, bet ir rašyti be klaidų, mergaitė pati pradėjo prašyti papildomų pamokų. Ji iki šiol su didžiuliu dėkingumu prisimena Dovilų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoją Audronę Simanauskienę, kuri jai neįtikėtinai daug padėjo, bei Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos pedagogę Zofiją Vaitkuvienę, kurios padedama dabar atsakingai ruošiasi dešimtos klasės žinių patikrinimui.
Violetta atvirai ir su šypsena prisimena ir pačius giliausius kalbos mokymosi labirintus: „Sunkiausia buvo perprasti taisyklingą rašybą, gramatiką ir kirčiavimą. Kartais pasakau žodį ne taip kirčiuodama – ir jo prasmė visiškai pasikeičia! Kažkada tokių nesąmonių prikalbėjusi esu… Kitą kartą pagalvodavau, gal geriau tam tikrais momentais patylėti? Bet aš iš prigimties mėgstu kalbėti, man gyvybiškai reikia bendravimo, todėl tiesiog leidau sau klysti ir mokytis iš savo klaidų.“
Didžiulis mergaitės atkaklumas davė stulbinančių rezultatų. Kad kalba taptų turtingesnė, ji kasdien skaito lietuviškas knygas, ypač pamėgtą Igno Šeiniaus „Kuprelį“, kurį pervertė ne vieną kartą, klausosi žinių, žiūri televizijos žaidimus ir mokomąsias laidas. Šios pastangos atsipirko su kaupu – Violetta pelnė 3-iąją vietą rašinių konkurse „Kalba – kelias į Tėvynę“, laimėjo paskatinamąjį prizą J. F. Kelkio premijos konkurse „Jaunasis publicistas“ bei aktyviai garsina mokyklą olimpiadose.
Pagarba šaliai – per kalbą
Violettai lietuvių kalba tapo ne tiesiog mokyklos dalyku bei būdu bendrauti, o gilios pagarbos ir dėkingumo išraiška ją priėmusiai bendruomenei, šaliai.
„Rašydama žinutę daug kartų patikrinu, kad viskas būtų gerai, nes man rūpi, jog mintys būtų gražiai išdėstytos. Kiekvieną dieną stengiuosi vis taisyklingiau rašyti, nes tai yra išsilavinimas. Kai gerbi šalį, kurioje gyveni, kai nori parodyti, kad esi dėkingas už tai, ką ji dėl tavęs padarė, manau, kad būtina bent truputėlį pasistengti… Kaip gali gyventi šalyje ilgesnį laiką ir nekalbėti jos kalba? Juk nepatogu, kai nieko nesupranti ir tavęs nesupranta“, – savo brandžiu požiūriu dalijasi paauglė.
Pašnekovė džiaugiasi pavykusiu iššūkiu išmokti lietuvių kalbą, nes neabejoja, jog be jos nebūtų pasiekusi tokių rezultatų – užsimezgusiomis draugystėmis, pasiekimais konkursuose ir olimpiadose. Violettos teigimu, vietos kalbos mokėjimas suteikia vidinės laisvės, atveria duris į nuoširdų bendravimą ir pakloja tvirtus pamatus ateičiai bei būsimai profesinei veiklai.
Svajonėse – chirurgija
Emocionali, jautri ir pozityvumu spinduliuojanti mergaitė šiandien užtikrintai žvelgia į ateitį. Ji prisipažįsta, kad jos šeima jau nebegalvoja apie grįžimą į Ukrainą. Ir studijuoti Violetta ketina ne kur kitur, o Lietuvoje.
„Svarstau tarp medicinos ir teisės mokslų. Arčiau širdies man medicina, nes biologija ir chemija sekasi labai gerai, matau save šioje srityje. O teisė – mano tokia maža svajonė. Tačiau labiausiai norėčiau susieti ateitį su chirurgija. Tai įdomu, sprendžia daug problemų ir padeda žmonėms. Kaip gera, kai gali padėti! Jei esi išties geras specialistas, gali pakeisti žmogaus gyvenimą į gerą“, – švytinčiomis akimis kalba Violetta, kurios močiutė taip pat buvo medikė.
Visgi užtikrintumą kurti ateitį čia sutvirtino ne tik aiškūs tikslai, bet ir šiltas vietos bendruomenės priėmimas. Paauglė džiaugiasi, kad nei Doviluose, nei Gargžduose nesulaukė jokių priekaištų ar patyčių dėl to, kad ji ukrainietė – priešingai, visi noriai padėdavo. Violetta atvirauja iki šiol nesuprantanti, kam apskritai reikia tyčiotis iš atvykėlių ar prikišti tautybę. Mergaitės manymu, reikėtų džiaugtis, kad žmogus pasirinko gyventi būtent tavo šalyje, nes tai geriausias įrodymas, jog gyveni vietoje, kurioje nori būti ir kiti.
Būtent šis bendraamžių bei mokytojų nuoširdumas padėjo Gargžduose atrasti ne tik saugumą, bet ir tikrus namus. Baltijos jūra paauglei tapo ramybės užuovėja, o vietos bendruomenė – patikimu užnugariu.
„Čia jaučiuosi kaip namuose. Pasikeitė kalba, bet išmokau naują, nebėra jokių problemų, turiu draugų, lankau mokyklą. Apylinkės panašios, jūra… Galiu pajausti tą patį artumą, kurį jaučiau anksčiau. Draugai palaiko, galiu bet kada paskambinti ir žinau, kad padės. Labai tai vertinu ir branginu. Ir jie nežiūri, kad aš ukrainietė – jie žiūri tiesiog kaip į žmogų. Lietuvių kalba man atvėrė kelius į tikrą draugystę“, – šiltai pokalbį baigia Violetta.
Gintarė KARMONIENĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
„Rašydama žinutę daug kartų patikrinu, kad viskas būtų gerai, nes man rūpi, jog mintys būtų gražiai išdėstytos. Kiekvieną dieną stengiuosi vis taisyklingiau rašyti, nes tai yra išsilavinimas. Kai gerbi šalį, kurioje gyveni, kai nori parodyti, kad esi dėkingas už tai, ką ji dėl tavęs padarė, manau, kad būtina bent truputėlį pasistengti… Kaip gali gyventi šalyje ilgesnį laiką ir nekalbėti jos kalba? Juk nepatogu, kai nieko nesupranti ir tavęs nesupranta“, – savo brandžiu požiūriu dalijasi Violetta.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
