Lituanistinio konkurso prizininkai: net trys iš Klaipėdos rajono
Konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ baigiamajame renginyje, birželio 22 d. vykusiame Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje, tarp prizininkų skambėjo net trys mūsų rajono dalyvių pavardės.Vyriausių mokinių grupėje šiemet konkurso laureate tapo Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos IIf klasės mokinė Neringa Marcinkeviča (mokytoja Nerija Valinčienė) už rašinį „Kai krantus jungia žodžiai“.
5–8 klasių grupėje II vietą užėmė Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos 8a klasės mokinio Justo Salduko rašinys „Amžinasis puslapis“ (mokytoja Ramutė Stankuvienė)
Suaugusiųjų grupėje I vietą užėmė Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Alekso Bagdonavičiaus darbas apie jo, kaip mokytojo, kelią ir santykį su kalba laikui bėgant.
Daug gražių žodžių konkurso dalyviams ir laureatams išsakė šio konkurso komisijos nariai, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Violeta Meilūnaitė, „Gimtosios kalbos“ žurnalo redaktorė Rita Urnėžiūtė ir kiti.
Konkursą „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ nuo 2021 m. rengia dvi visuomeninės organizacijos – Lietuvių kalbos draugija ir „Lituanistų sambūris“ – drauge su mokslo įstaiga – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu. Konkursą remia Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Laureatų ir prizininkų darbai bus skelbiami „Gimtojoje kalboje“ ir kultūros svetainėje „Meno bangos“. Kviečiame ir kitąmet mokinius ir suaugusiuosius dalyvauti šiame konkurse!
Daiva BELIOKAITĖ
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja, Lietuvių kalbos draugijos J. F. Kelkio skyriaus pirmininkė
Publikuojame konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ vyriausių mokinių grupėje tapusios laureate Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos gimnazistės Neringos Marcinkeviča
rašinį.
Kai krantus jungia žodžiai
Mane pastatė vokiečiai dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kad lengvinčiau jų buities kasdienybę, tačiau visada jaučiau, kad priklausau lietuvininkams. Lietuvininkai buvo Mažosios Lietuvos siela. Jie puoselėjo savo kalbą, nepaisydami užmaršties ir laiko pokyčių. Nuo mažų vaikų iki senelių kiekvienas jų žodis, kiekvienas pasakojimas buvo lyg tiltas tarp praeities ir ateities. Jie gyveno žemėje, kurią mylėjo, ir kalboje, kurią saugojo.
Pavasaris
Dar prieš tai, kai Agluona nusimeta ledą, aš jau girdžiu – žemė ima kalbėti. Po mano arka vanduo pradeda judėti, tarsi ieškotų žodžių. O aš klausausi… Visada klausausi… Įsibėgėjęs 1970-ųjų pavasaris jau buvo šiltas – saulė glostė mano akmenimis grįstą kelią, bet po manimi Agluona tebebuvo šalta, pilkšva, dar žiemą menanti. Tądien per mane bėgo du berniukai. Maži, liesi, žingeidūs, su išaugtomis kelnėmis ir pavasariu plaukuose – Pranukas ir Jonukas. Jų žingsnius staiga pasivijo kanopų dundesys ir piktas bliovimas… Avinas! Aš mačiau, kaip jie lėkė – galvotrūkčiais, šaukdami būriškai, trumpais, kelių žodžių sakiniais. Kalba jiems buvo bėgimas, alsavimas, juokas ir baimė viename. Jie nė nesvarstė – nėrė po manimi, į vandenį, kuris gėlė kaip adatos. Vanduo sėmė berniukų kelius. Jie drebėjo, spaudėsi prie mano akmenų, kvėpavo sunkiai. O avinas stovėjo viršuje ir įstabiai žiūrėjo į vaikus. Tie tylėjo, šnabždėjosi, kartojo tuos pačius žodžius, lyg burtažodžius: „Tik neik… tik neik…“ O aš saugojau. Kaip saugojau šimtus kitų balsų. Avinui nusibodo spoksoti į vaikus, jis sumekeno ir išdidžiai nuėjo. Berniukai išlipo – pamėlę, bet laimingi, kad liko sveiki. Jie nusijuokė. Ir tas juokas, aš prisimenu, kilo kaip pavasaris – trapus, bet nebesustabdomas.
Po kelių akimirkų pravažiavo senas, jau daug kartų matytas vežimas su dideliais mediniais ratais, kurį traukė obuolmušis – vestuvių proga gauta dovana. Ant kozio sėdėjo jaunavedžiai, su plačiomis šypsenomis veiduose, lėtai žengiantys į savo naują gyvenimą, veždami savo turtus. Aš jaučiau, kaip jų juokas, šnabždesiai ir meilė sklido ore ir tekėjo kartu su vežimu, lyg pati kalba būtų keliavusi kartu su jais, – gyva, šilta, saugoma, kad kada nors ją išgirstų dar kiti, einantys per mano arką.
Kitą rytą per mane ėjo linksma trijulė – Arvydukas, Irutė ir Staselė. Jie nešėsi Arvyduko dailiai nukarpytas lazdyno šakas, dar drėgnas, dar gyvas. Sustoję ant manęs, jas apžiūrinėjo, lenkė, rišo virveles. Taip gimė meškerės – kreivos, netobulos, bet savos, pagamintos su meile.
– Užkibs, pamatysi, – sakė Arvydukas, rimtas, tarsi suaugęs.
– O jei žuvys šiandien atostogauja? – juokėsi Irutė.
Jie nusileido prie vandens. Aš jaučiau, kaip jų džiaugsmas teka greičiau nei upė. Jie prisigaudė mažų žuvelių – blizgančių, spurdančių. Paskui meškeres numetė į šalį ir patys nėrė į vandenį. Pliuškenosi, taškėsi, klykė iš šalčio ir juoko. Jų žodžiai skambėjo lengvai, lyg paukščiai – niekas jų nemokė „taisyklingai“, bet kalba buvo gyva. Ne veltui Mikalojus Daukša sakė, kad „Kalba gyva tol, kol ji vartojama ir saugoma kasdien – ne tik šventėse, bet ir paprastoje žmonių buityje.“ Aš tai mačiau…
Vasara
Vasara man visada lengvesnė. Saulė šildo baltus akmenis, Agluona po manimi teka švelniai, ramiai, tarsi motinos balsas, o vakarai tampa ilgi, lėti, kalbūs. Vieną tokį vakarą jaunuolis stovėjo ant manęs ir laukė. Jis nežinojo, kur dėti akis. Kartais žiūrėjo į upę, kartais – į kelią. Jis laukė Birutės. Jam atrodė, kad visas pasaulis sustojo. Vakaras buvo gražus – vanduo rausvas nuo saulės, pievos kvepėjo žole, o aš tyliai laikiau jo nerimą. Jis kalbėjosi pats su savimi, mintyse kartojo sakinius, kuriuos pasakys, kai ji ateis.
Kai tik pasirodė Birutė – paauglė, supintomis kasomis, lengva gėlėta suknele, kurią vėjas vis bandydavo pakelti,– jis nepasakė nė pusės to, ką buvo sugalvojęs. Bet kalba kartais svarbi ne žodžiais, o buvimu. Jie stovėjo ant manęs, tylėjo, juokėsi, žiūrėjo į vandenį. Ir to buvo gana. Ant manęs gimė ne vienas tylus pažadas, ne viena neištarta meilė…
Išaušus kitai dienai jau iš tolo pamačiau du brolius, Jasų vaikus Vladą ir Edmundą, atjojančius ant vieno arklio. Arklys, nors ir jaunas, atrodė pavargęs ir ištroškęs, todėl nieko nelaukęs savo keršus karčius pamerkė į žaismingai tekančią Agluoną. Tą pačią akimirką jaunuoliai nusirito į upės vėsą. Juokas buvo toks garsus, kad net mano akmenys drebėjo. Jie prunkštė, vadino arklį vardais, kurių niekas nerašė knygose, bet visi suprato. Tai irgi buvo kalba – vėjavaikiška, šlapia, dvelkianti vasara.
Kitą vasaros popietę prisimenu ypač ryškiai. Saulė kaitino laukus, pievos kvepėjo žole, o Agluona po manimi tyliai nešė šviesos atspindžius. Tą dieną Greivių vaikai gavo naują, iš užsienio parvežtą dviratį. Visi, išskyrus mažąją Dianą, nekantravo jį išbandyti. Vaikai užlipo ant mano arkos ir pasikeisdami, su vėju plaukuose skriejo žemyn. Juokas aidėjo pakrantėmis. Atėjo ir Dianos eilė. Ji stovėjo sustingusi, purtė galvą – bijojo. Ne kritimo, o greičio. Tada brolis tyliai tarė: „Aš laikysiu.“ Jis laikė dviratį, kol ji pajudėjo. Po kelių akimirkų Diana nuvažiavo savarankiškai – lėtai, bet drąsiai. Jos narsa susiliejo su vasara. Tą dieną supratau: kai šalia yra palaikantys žmonės, net didžiausia baimė tampa įveikiama.
Kai vaikų klegesys nutolo į laukus, per mane lėtai ėjo dvi pagyvenusios moterys – Ona ir Marta. Skarelės surištos, rankose maldaknygės. Matyt, grįžo iš mišių.
– Kokia graži ta mūsų Vanagų bažnyčia, ypač varpinė, – pasidžiaugė Marta. – Onute, ar žinojai, kad mūsų krašto rašytoja Ėvė finansavo jos atstatymą?
– Žinau, žinau geros širdies moteriškė. Dar ir rašyt moka. Ar skaitei Ėvikės Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“? – prabilo Onutė. – Gražiai mūsų kraštą apkalba.
Marta palingavo galvą. – Skaičiau. Tik kartais atrodo – per daug atveria. Tiek skausmo, tiek nutylėtų dalykų… Lyg visą lietuvininkų vargą išdėtų prieš visus.
– Bet juk tai mūsų istorija, – ramiai atsakė Onutė, – jei nutylėsim, kas žinos? Ji rašo apie kalbą, apie žmones, kurie jos neišsižadėjo, net kai buvo lengviau patylėti.
Marta pažvelgė į tolius. – Tiesa. Juk jaučiasi, kad ji myli šitą žemę. Rašo lietuviškai. O kalba – tai namai.
Vėjas lengvai perbėgo per laukus. Aš klausiau jų pokalbio ir supratau: kaip mergaitei buvo nedrąsu sėsti ant dviračio, taip kartais žmonės bijo tiesos. Bet jei žodis ištariamas iš meilės tėvynei, jis randa kelią – kaip vasaros upė, tyliai, bet atkakliai tekanti per laiką.
Ruduo
Rudenį per mane einama lėčiau, rytai slenka ramiai. Po manimi tamsi, rami Agluona nešė lapus ir lapkričio vėją. Tąkart per mane ėjo du vyrai – inteligentai Antanas ir Juozas. Tvarkingais paltais, ilgaauliais batais, stilingai sušukuotais plaukais, jų žingsniai buvo ramūs, matyt, niekur neskubėjo. Jie sustojo viduryje manęs ir pradėjo kalbėti apie Imanuelį Kantą. Minėjo jo „Grynojo proto kritiką“, jo mintis apie laiką, erdvę, pareigą. Ir tada Antanas tarė: – O juk jo šaknys – čia, Kantvainuose, Kantas nėra joks ateivis iš Vakarų, jis šitos žemės vaikas.
– Na, jau, – nekantriai mostelėjo Juozas, – jo tekstai vokiški, jo kalba – vokiška, tai ką čia dar ginčytis?
– Kalba, kuria rašė, dar ne viskas, – atkirto Antanas, – žmogaus šaknys gilesnės. Vardai, vietovės, žmonės. Kantvainai – ne atsitiktinumas.
– Bet ar tai keičia jo filosofiją? – nepasidavė Juozas, – mintys vis tiek gimė ne čia, o Karaliaučiuje!
– Keičia, kalba keičia mąstymą… – ramiai atsakė Antanas ir nutilęs pažvelgė į upę.
– Gal ir tiesa, – galiausiai tarė Juozas, – vietovardžiai juk irgi kalba, juos pakeiti ir tarsi ištrini atmintį.
– Štai todėl ir reikia juos saugoti, – atsiliepė Antanas.
– Kaip ir lietuvių kalbą, – pridūrė Juozas, – ji išgyveno ne vieną laiką. Išliko, nes buvo vartojama kasdien, ne tik knygose.
Jie vėl pajudėjo. Jų žodžiai skambėjo išmintingai. Aš klausiau ir jutau, kaip tie sakiniai nusėda giliai manyje.
Žiema
Žiemą aš tampu sunkus. Baltas. Ledinis. Mano akmenys sušąla, o upė po manimi kalba dusliai, lėtai. Vieną šv. Kūčių rytą per mane ėjo gausi Kundrotų šeimyna: tėtis, mama ir šeši jų vaikai. Rytas buvo žvarbus, oras skaidrus, o po kojomis girgždėjo sniegas. Tėtis buvo užsidėjęs kirvį ant pečių, mama nešė pilną krepšį morkų žvėreliams, o vaikai spiegė iš laimės, jų šypsenos galėjo sušildyti net šalčiausią širdį. Jie ėjo į mišką eglutės. Visą kelią dalijosi šiltais žodžiais, juokėsi, dainavo ir laikėsi vienas kito. Kiekvienas jų žodis buvo tarsi šventė – paprasta, bet brangi. Aš supratau: ši šeimyna nelaukia prabangos ar materialių dovanų. Jie gyvi čia ir dabar, kartu, dalijasi šiluma, meile ir gyvenimo džiaugsmu. Kaip sakė Mikalojus Daukša: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.“
Rytais per mane eidavo vaikai į mokyklą, dar prieš saulei pakylant virš laukų, kai dangus būdavo pilkas, o dūmai iš kaminų kilo tiesiai į sustingusį orą. Jų kvėpavimas garuodavo, kuprinės atrodydavo per didelės siauriems pečiams. Tėvas visada lydėdavo – tylus, rimtas, su vilnone kepure ir sustingusiomis rankomis kišenėse. Vieną rytą sniego buvo tiek, kad net aš jutau jo svorį. Vėjas per naktį supustė pusnis, takas dingo. Vaikai žengė drąsiai, bet netrukus įklimpo – maži batai, per daug sniego. Vienas suklupo, kitas pravirko. Aš girdėjau jų balsus, plonus, bejėgius. Tėvas nepyko. Jis tyliai priėjo, pakėlė vieną, paskui kitą, nuvalė sniegą nuo pirštinių. – Eisim po truputį, – tarė ramiai, – žingsnis po žingsnio.
Jo balsas buvo šiltas, tvirtas. Jis sakė tuos pačius žodžius, kuriuos pats buvo girdėjęs vaikystėje – apie kantrybę, apie tai, kad kelias visada baigiasi, jei juo eini. Vaikai nurimo. Jie vėl pajudėjo. Tie žodžiai liko manyje – paprasti, kasdieniai, bet stipresni už bet kokį vėją.
Netrukus per mane ėjo močiutė ir anūkė – susiglaudusios, lėtais žingsniais. Sniegas girgždėjo po jų kojomis, o ryto šviesa blankiai atsimušė nuo ledo sukaustytos Agluonos.
– Ar girdėjai, vaikeli, kaip per radiją dainavo Nelly Paltinienė? – paklausė močiutė, pasitaisydama skarelę. – Šiandien vėl ją transliavo.
– Girdėjau, močiute! Mokykloje visi kalba apie ją. Mokytoja sakė, kad ji labai gražiai taria lietuviškus žodžius.
– Taip, taip, – nusišypsojo močiutė, – jos balsas toks švelnus, lyg pavasario vėjas. Kai ji dainuoja, atrodo, kad pati Lietuva prabyla. Tokia skambi mūsų lietuvių kalba jos dainose.
– Man labiausiai patinka, kai ji dainuoja apie meilę ir tėvynę, – prisipažino anūkė,– tada net šiurpuliukai eina per nugarą.
– Matai, vaikeli, daina – tai ne tik žodžiai. Tai širdis. O kai žmogus myli savo kalbą, ji skamba dar gražiau. Lietuvių kalba sena, turtinga. Reikia ją saugoti ir puoselėti.
– O aš užaugusi irgi noriu taip dainuoti, kad visi klausytų, – svajingai tarė anūkė.
– Dainuok, jei širdis liepia, – švelniai atsakė močiutė, – tik nepamiršk, kas esi ir iš kur esi. Kaip ir ta dainininkė – ji dainuoja taip, kad primena mums mūsų šaknis.
Žingsnis po žingsnio. Žodis po žodžio.
Ir kalba ėjo per mane toliau.
Aš viską atsimenu. Visus balsus, visus vardus, visas kalbas. Aš esu tiltas Kantvainiuose – jau senas, apaugęs žolėmis. Mano akmenys matė laikus, kai vardai buvo rašomi vokiškai, kai kalba slėpėsi, bet niekada neišnyko. Šiandien netoli tilto gyvenantys broliukas ir sesutė – Tautvydas ir Rugilė – dažnai mane aplanko. Smagiausia tai, kad vaikai ne tik gyvena pasakojimais, bet ir patys gali pamatyti, pasivaikščioti, pajusti… Taip mažieji kuria mano ateitį.
Aš jungiu krantus. Kaip kalba jungia žmones. Ir kol per mane bus einama, kol bus tariami žodžiai – aš stovėsiu. Saugosiu tai, kas buvo, ir lauksiu to, kas dar ateis.
Rašinys parašytas remiantis tikromis istorijomis.
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos IIf klasės mokinė Neringa MARCINKEVIČA, konsultavo mokytoja Nerija Valinčienė
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
