Iš Gargždų kilusi tekstilininkė Domeikavoje surengė savo darbų parodą „Spalvų gijos“
Spalvinga, šilta, meilę gamtai skleidžianti kūrybingos Vestos Šveistrytės-Tarasevičienės tekstilės darbų paroda „Spalvų gijos“ pirmą spalio šeštadienį atidaryta Domeikavos laisvalaikio salėje. „Kai man pasiūlė surengti savo darbų parodą, neįsivaizdavau, kiek visko turiu. O kiek dar išdovanota!“ – sakė parodos autorė, kurios kūrybiškumas skleidėsi, kai dar gyveno ir mokėsi Gargžduose.
Gargždai – kelio pradžia
„Ir noras dainuoti, ir noras piešti, kurti – nuo vaikystės, kuri prabėgo Gargžduose, kai gyvenome Žemaitės, o vėliau Gėlių gatvėje“, – tekstilės darbų parodos „Spalvų gijos“ atidaryme Kauno rajono Domeikavos laisvalaikio salėje sakė V. Tarasevičienė. Parodoje eksponuojama dešimtys lėlių-raganų, paveikslų iš siūlų ir dekoratyvinių pagalvių užvalkalų, kurie irgi atrodo kaip paveikslai.
Didelė parodai skirta erdvė atėjusiuosius pasitiko labai jaukiai: kiekvienas paveikslas, įkvėptas gamtos, spinduliavo džiaugsmą, pilnatvę, o žaismingos lėlės-raganos vertė šypsotis.
Parodos autorė prisipažino, kad kūrybos impulsas yra gamta, kurią ji pamėgo dar gyvendama Gargžduose. Minija viliojo maudytis, išdykauti su vaikais, o jos lankos – grožėtis augalais. O kiek kartų eita žibučių į piliakalnį!
Vesta sakė labiausiai mėgusi lipdyti ir niekada nemokėjusi piešti, bet tai netiesa: jos meninius gabumus Gargždų 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Minijos“ progimnazija) pastebėjo piešimo mokytoja, šviesaus atminimo Jovita Skolevičienė ir ragino vėliau dailės būrelį lankiusią mokinę puoselėti tai, kas įgimta.
„Tada man trūko kantrybės. Kartais pradėdavau kokį darbą ir nusibosdavo, tačiau dabar pradėjusi paveikslą iš siūlų dažnai pamirštu ir valgyti, ir gerti“, – prisipažino buvusi gargždiškė.
Savęs paieškos
Nors Vesta su dar dviem bendraamžėmis iš Gargždų, baigusi 8 klases, Klaipėdos profesinėje mokykloje pasirinko su dekoratyviniu tinkavimu, piešimu ant sienų ir dekoratyvine mozaika susijusią specialybę, tai netapo jos gyvenimo keliu. Kaip ir dainavimas, kuris lydėjo nuo Gargždų muzikos mokyklos ir vėliau, kai mokėsi Klaipėdoje ir Utenoje.
„Visą gyvenimą norėjau būti medikė, todėl įstojau į Utenos medicinos mokyklą. Tuomet su tėvais jau gyvenome Domeikavoje. Laisvalaikį Utenoje skyriau muzikai – dainavau ansamblyje, kuriam vadovavo pedagogas, choro ir orkestro dirigentas Adolfas Driukas“, – prisiminimais dalijosi V. Tarasevičienė.
Tapusi medike ir su vyru Rimantu susilaukusi pirmagimio sūnaus Aurelijaus, Vesta pajuto, kad nori kurti, galvoje sukosi minčių spiečiai. Daugiau nei prieš 40 metų paveikslams ji pasirinko ne dažus ir teptukus, o įvairių spalvų siūlus ir žirkles.
Laiko neskaičiuoja
„Paveikslų kūrimo techniką vadinu rišimu. Per audinio skylutę vąšeliu ištraukiu siūlą ir surišu. Ir taip, kol pagal nusipieštą piešinį baigiu paveikslą. Į vieną kvadratinį centimetrų būna, kad įveriu 6–8 siūlus, priklausomai nuo jų storio. Baigusi šukuoju įvairiomis šukomis, kad neliktų siūlų pūkų. Savaitę veriu ir rišu siūlus, o paskui dvi dienas juos kerpu“, – šypsojosi Vesta, atšipinusi jau kelias dešimtis žirklių.
Nors mėgstamiausia moters spalva mėlyna ir visi jos atspalviai, kūrinių spalvų paletė labai plati, deriniai įvairiausi. Spalvingos ir į domeikaviškės kūrybą gal prieš 10 metų įsiveržusios raganos. Iš daugiau nei 100 lėlių-raganų Vestos namuose palyginti liko nedaug, nes išdovanojo draugams, giminaičiams, kolegoms. Dovanomis tampa ir dekoratyvinių pagalvių užvalkaliukai, kurie tokie pat spalvingi kaip ir paveikslai.
„Kūryba po darbo Kauno klinikų Neurologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje man buvo ypatinga relaksacija – tai padėjo atsipalaiduoti nuo psichologinės įtampos. Visada mėgau kitiems kurti gerą nuotaiką, todėl klinikose skyriaus koridorių kasmet puošdavau artėjant šv. Kalėdoms ir net Betliejų buvo sukūrusi“, – prisipažino Vesta, prieš 7-erius metus atsisveikinusi su kolegomis ir nuo tada visą laiką galinti skirti namų aplinkai puošti, kūrybai, kurios planų parodos „Spalvų gijos“ atidaryme ji neskubėjo atskleisti. Galbūt tai taps dar vienas paveikslas, į kurį perkels mėgstamiausių vasaros pradžios gėlių – pakalnučių – puokštę, o gal į knygelę suguls per daug metų sukurti eilėraščiai.
Parodos atidaryme, kurį vedė Domeikavos laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatorius Kasparas Kėblys, skambėjo liaudiškos muzikos kapelos „Domeikavos seklyčia“ dueto Algirdo ir Vitos Kaminskų atliekamos dainos. Muzikinę dovaną parodos autorei padovanojo Utenos meno mokyklos mokinė Vėjūnė Valiulytė ir mokytoja Aida Driukaitė, kurios šviesaus atminimo tėtis vadovavo Utenoje ansambliui, kuriame jaunystėje dainavo Vesta.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
