Graikai turi Homerą, o lietuviai – K. Donelaitį
Skaitant Kristijoną Donelaitį belieka stebėtis, kad prieš šimtus metų jo parašyti tekstai aktualūs ir artimi XXI amžiaus lietuviams: regime save kiekvienoje „Metų“ gamtos ir žmogaus būties akimirkoje.
K. Donelaičio epinė poema – gyvas liudijimas, kokia nuostabi, sugerianti žemės ir žmogaus realybę, sodri ir žodinga lietuvių kalba.
„Metų“ tekstai primena, kad gamtoje yra tvarka – žmogus ir pasaulis yra kaip Dievo sodas.
K. Donelaičio kūryba – lietuviškos savimonės prabudimo, tautinės ir kultūrinės savivokos įvykis.
Tokiais aspektais nagrinėta mokslinio seminaro tema – „Kristijono Donelaičio reikšmė ir aktualumas šiandien“. Seminarą inicijavo Dovilų etninės kultūros centras.
„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…“ – Helmutas Lotužis prigimtiniu lietuvininko akcentu iš pradžių perskaitė keletą eilučių iš „Pavasario linksmybių“… O tada vienas po kito stojosi kalbėti seminaro pranešėjai – mokslininkės, dvasininkas, rašytoja, literatūros mokytoja.
Klaipėdos universiteto doc. Žavinta Sidabraitė: „Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro…“
„Kristijono Donelaičio asmenyje laimingai sutapo kunigas ir poetas, sodininkas ir poliglotas, nagingas žmogus – gamino klavesinus, pianinus, barometrus, kitus prietaisus, mokėjo restauruoti vargonus. Gyvendamas kaime, pasisakydamas už kaimiško uždaro gyvenimo būdo privalumus, pats savo pomėgiais, interesų sritimis buvo gerokai už kaimo ribų. Jį domino naujovės tiek technikoje, tiek literatūroje. Antikinį eilėdaros hegzametrą ėmėsi pritaikyti lietuvių kalbai. Tokios rūšies hegzametru niekas nebuvo kūręs nei prieš K. Donelaitį, nei jo laikais, nei vėliau. Autorius „Metų“ herojumi sąmoningai rinkosi beteisį, labiausiai atsilikusį Prūsijos užkampio valstietį būrą, tamsuolį, tačiau jis reiškėsi situacijose, kurios nebuvo žemiausios. K. Donelaitis savo kūryba pralenkė laiką, taip įsiverždamas į geriausių Europos poetų tarpą“, – kalbėjo dr. Ž. Sidabraitė.
Pranešėja apžvelgė K. Donelaičio švietėjo laikyseną, poetinį pašaukimą ir kūrėjo misijos sampratą: jo apsisprendimas po studijų Karaliaučiaus universitete grįžti į gimtojo krašto kaimą, rašyti lietuviškai susijęs su nuoširdžiu įsitikinimu mokyti paprastą būrą žemdirbiškos savivokos: dorai gyventi, dirbti, mylėti žemę, užmiršti sielvartus, rasti nusiraminimą šeimoje bei gamtoje.
Evangelikų liuteronų kunigas Remigijus Šemeklis: „K. Donelaitis turėjo tris meiles…“
Liuteronų teologijoje labai svarbus žmogaus pašaukimas: ten, kur Dievas tave nuveda, jis turi išsipildyti. K. Donelaitis to gyvas liudijimas – visą gyvenimą dirbo kunigu vienoje parapijoje. Jo kunigystės metais Tolminkiemyje buvo pašventinta nauja bažnyčia, po gaisro atstatyta mokykla, rekonstruota klebonija, pastatyti kunigų našlių namai. Antroji meilė – Tėvynė. Po studijų trejus metus dirbo mokyklos vedėju ir vargonininku Stalupėnuose. Poema „Metai“ ne pamokslas, o pamokslų rinkinys. Poetas savo kūryba ir paties gyvenimo būdu rodė pavyzdį ugdyti sąžiningumą ir darbštumą: tinginiai smerkiami, darbštūs giriami.
Pranešėjas seminaro dalyvius supažindino su K. Donelaičio epochos religiniais aspektais. K. Donelaitis buvo pietistinių pažiūrų kunigas, jų laikėsi mokydamasis Karaliaučiuje, vėliau mokytojaudamas ir dirbdamas kunigu. Pietizmas – tai protestantizmo kryptis, labiau vertinanti religinį jausmą nei dogmą, meilę artimui, aktyvią švietimo ir socialinę veiklą. Pamaldumo, nuolankumo, darbštumo, sąžiningumo apraiškos vyrauja visoje K. Donelaičio kūryboje. Poetas vis primena, ragina, bara arba džiaugiasi parapijiečių darbais, kreipdamas juos į doros kelią.
Mokytoja ekspertė Aldona Datkūnienė: „Visa apimanti K. Donelaičio poetika…“
Poema „Metai“ – tobulas laiko matas, gyvybės ratas, pasaulio tvarka: pavasaris – gaivališkas, galingas gyvybės prasiveržimas; vasara – gamtos ir žmogaus stiprybės metas; ruduo – žmogaus darbų įvertinimas; žiema – laikina gamtos mirtis, kai žmogus su savo rūpesčiais pasitraukia į socialinę erdvę. Lieka laukti naujo ciklo pradžios. Griežtas pasaulio pasiskirstymas, herarchija, ideali didaktika, tad skaitytojui iki K. Donelaičio reikia tiesiog išaugti. Tai, kad tekstas rašytas prieš kelis šimtus metų, nereiškia, kad jis senas. Tai, kad rašoma apie būrus, nereiškia, kad jie primityvūs.
K. Donelaičio kūryba buvo gyvas lietuviškas žodis autoriaus amžininkams, mums – kultūros paveldas.
Remdamasi ilgamete asmenine pedagogine patirtimi, mokytoja seminaro dalyviams aiškino jos pačios sudarytą grafišką „Metų“ ratą: poemos struktūrą, tematiką, kompoziciją, žanrus.
Rašytoja Edita Barauskienė: „Lietuvių kultūros laiminga lemtis“
K. Donelaičio epocha neatsiejama nuo Prūsijos istorijos vaizdinių: maro, karo, kolonizacijos, Karaliaučiaus universiteto akademinės aplinkos. Kalbėdama apie K. Donelaitį, kaip 18 amžiaus žmogų, rašytoja akcentavo, kad didžiausią įtaką K. Donelaičio religinei ir literatūrinei raidai turėjo ankstyvojo vokiečių švietimo kultūra, gimtosios kalbos ugdymas mokyklose, jo jaunystės ir studijų metais religinę Karaliaučiaus atmosferą veikęs pietizmas. Studijuojant įtakos taip pat turėjo profesoriai, buvę puikūs prūsų ir lietuvių folkloro žinovai.
K. Donelaitis pirmuoju lietuvišku grožiniu žodžiu pakylėjo mūsų etninę kultūrą iki pasaulinės žmonijos kultūros lygmens. Šalia Imanuelio Kanto jis buvo vienas iš didžiausių šviesulių, kuriuos išleido to meto Karaliaučiaus universitetas.
Istorikė dr. Silva Pocytė: „L. Rėza K. Donelaitį paleido į Europą“
Karaliaučiaus universiteto profesorius Martynas Liudvikas Rėza K. Donelaičio poemą „Metai“ su nemažom kupiūrom išleido 1818 m. kartu su vokišku vertimu. Tiesa, kai kurie poemos epizodai buvo skelbti dar 1800-aisiais lietuvių kalbos gramatikoje. Gavęs poemos rankraščių atskiras dalis iš K. Donelaičio našlės, L. Rėza iškart suvokė, jog tai ne vien kantoriaus dainos, o kažkas svarbaus, ko iki tol nė vienas nebuvo parašęs. Visą poemą „Metais“ pavadino L. Rėza, o jos dalių pavadinimai yra paties K. Donelaičio.
Kaip pastebėjo pranešėja, L. Rėza poemą redagavo gana laisvai, tačiau stengėsi išlaikyti donelaitišką hegzametrą. „Metai“ susilaukė didžiulio dėmesio visoje Europoje – pasaulis išvydo objektyvų, kiek romantizuotą Prūsijos lietuvio paveikslą. Vėliau Karaliaučiuje pasirodė kiti leidimai, taip pat išleistos K. Donelaičio pasakėčios, kitų autorių lietuviški kūriniai bei lietuviškų dainų rinkinys.
Taigi, L. Rėzos dėka pirmasis lietuvių grožinės literatūros autorius ir jo kūrinys buvo išgelbėti iš užmaršties. Reikia įvertinti ir tai, kad K. Donelaičio kūrybą L. Rėza buvo įtraukęs į būsimųjų teologų ir mokytojų studijų programą lietuvių kalbos seminare.
Klaipėdos universiteto prof. Dalia Kiseliūnaitė: „Mažosios Lietuvos papročiai „Metuose“.
Poemoje – visas kaimo darbų, dainų, tradicijų, buities papročių, švenčių, prietarų, būrų kasdienybės lobynas. K. Donelaitis ypač pabrėžia žmonių dorovinę elgseną ir laikyseną. Giria darbščius, negaili šiurkščių pabarimų nenaudėliams. Moko juos gyventi: ką, kaip sėti, ką, kada valgyti, kaip kaupti atsargas. Giria lietuviškus valgius, vis ragindamas taupyti, kad iki pavasario užtektų, sveikai maitintis, nevengti paprasto valgio.
Netgi po trijų šimtmečių nesiliaujame gėrėtis turtinga, hiperbolių, ironijos ir vaizdingų posakių prisodrinta iškilmingu hegzametro ritmu plaukiančia poeto kalba. Jei „Metus“ skaitytume dažniau, išsišifruotume, jog čia kalbama ir apie mus – šių dienų žmones…
Prof. Dalia Kiseliūnaitė yra K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms pastatyto klaipėdiškių spektaklio „Jau saulelė…“ scenarijaus autorė ir režisierė. Galbūt spektaklį išvysime ir mūsų scenose.
