Visuomet gyvas ir veiklus
Šv. Mišių koncelebracija Vėžaičių bažnyčioje. Centre – vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ, iš dešinės pirmas – vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas.
Kiekviena tauta turi savo šventuosius kaip krikščioniško gyvenimo pavyzdžius ir globėjus. Lietuva kol kas turi tik vieną šventąjį – Kazimierą, kilusį iš Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių dinastijos. Jis yra Lietuvos ir ypač lietuvių jaunimo Globėjas, bet Lietuvoje jis dar per mažai pažįstamas. Romoje veikia popiežiškoji Šv. Kazimiero kolegija. Pasaulyje yra daug šventovių, bažnyčių, skirtų šv. Kazimiero garbei, Lietuvoje jų yra apie 14.
Vėžaičių šv. Kazimiero bažnyčia, pastatyta 1784 metais, yra viena seniausių Lietuvoje. Šios šventovės didžiojo altoriaus paveiksle pavaizduotas nuostabus įvykis, susijęs su šv. Kazimiero vardu, kuris aprašomas istoriniuose šaltiniuose. 1518 m. prie Dauguvos susitelkė gausi maskviečių kariuomenė, siekusi užimti Polocką, kuris tada priklausė Lietuvai. Lietuvių negausiam būriui reikėjo persikelti per patvinusią Dauguvą. Kariams lūkuriuojant, staiga prieš lietuvių armiją pasirodė baltai apsirengęs jaunas riteris, jojąs ant balto žirgo. Jis drąsiai puolė prie upės, duodamas ženklą, kad kariuomenė sektų paskui jį. Lietuvių armija, persikėlusi per upę, puolė priešą ir šitaip apgynė Polocką. Kai kova baigėsi, dingo ir paslaptingasis riteris.
Carinės priespaudos (1795–1915) metais buvo uždrausta šv. Kazimiero šventė kovo 4 d., neleidžiama giedoti giesmių, kur buvo šaukiamasi šv. Kazimiero globos.
1963 m. sausio 8 d. į Vėžaičius atvyko sovietiniai pareigūnai kartu su Gargždų ir Kretingos milicininkais. Pasišaukę Vėžaičių kleboną, įsakė tuojau iš centrinio altoriaus išimti šv. Kazimiero ant balto žirgo paveikslą. Kadangi paveikslas buvo įtvirtintas, vienas iš Vilniaus atvykusių pareigūnų jį išlupo kirviu. Sunaikinto paveikslo liekanas sovietiniai pareigūnai išsivežė į Vilnių. Tolesnis paveikslo likimas nežinomas.
Dailininkas Antanas Kmieliauskas pagal senų žmonių pasakojimus 2006 metais atkūrė šį paveikslą. Tų pačių metų rugpjūčio 26 d. jis pašventintas ir vėl yra Vėžaičių bažnyčios centriniame altoriuje.
Kaip ir kasmet, šiemet kovo 4 d. Vėžaičių šventovėje vyko šv. Kazimiero atlaidai. Į atlaidus kunigai, maldininkai atvyksta ir iš kitų parapijų. Šiemet gausus būrys maldininkų atvyko iš naujai įkurtos, dar tik bažnyčios statybą pradedančios Slengių parapijos, dalyvavo maldininkai iš Šilalės, Klaipėdos, Telšių, Gargždų, Telšių kunigų seminarijos klierikai, apie 15 kunigų. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ. Vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM pamoksle vaizdžiai ir įtikinamai pasakojo apie šv. Kazimiero kelią į šventumą. Karaliaus rūmai nebuvo tam palanki vieta. Jis turėjo atremti išmėginimą valdžia ir turtais, nugalėti išdidumo pagundą. Karalaitis Kazimieras buvo patrauklios išvaizdos, gerai išsilavinęs, paprastai ir maloniai bendraujantis, sąmojingas, taikliai ir vaizdžiai kalbantis pašnekovas. Jis gyveno gailestingumu, rūpinosi visais, ypač tais, kurie buvo neteisingai skriaudžiami. Našlėms, mažiems našlaičiams, nelaimių prislėgtiems jis buvo gynėjas, globėjas, tėvas. Karalaitis buvo maldos vyras, meldėsi už savo tėvus ir valstybės reikalus. Jėzus buvo jo gyvenimo centras. Jo karališka kilmė rodo, kad šventaisiais gali tapti ir turtuoliai, ir paprasti žmonės, ir ne tik senatvėje, bet ir pačiame jaunystės žydėjime.
Po šv. Mišių vyko eucharistinė procesija. Po to šventovės rektorius vicedekanas Viktoras Daujotis dėkojo į atlaidus atvykusiems svečiams, moksleiviams, parapijiečiams, kunigams, vyskupams.
Šventieji – gyvi ir veiklūs dvasiniai žmonių, tautų palydovai. Neužmirškime šv. Kazimiero, į jį galima kreiptis ir būti išgirstam. Verta pasiskaityti, geriau susipažinti su šv. Kazimiero gailestingumu, reikalingu mums ir dabar.
Kazimiera SIPIENĖ
Autorės nuotr.
