Endriejavo kunigas Robertas: Viešpaties prisikėlimas – pergalė prieš blogį
Kunigas Robertas Romanovskis trečias šv. Velykas sutinka Endriejavo Šv. apaštalo Andriejaus parapijoje. „Tai Viešpaties prisikėlimas, pergalė prieš blogį. Jis skatina būti su Viešpačiu, kuris taptų mūsų stiprybe ir atrama gyvenime“, – kalbėjo kunigas Robertas, šį pavasarį minėsiantis 15 metų kunigo šventimo sukaktį.
Užmegztas ryšys su parapijiečiais
Į pirmąją klebono tarnystės vietą Endriejavo parapijoje kunigas R. Romanovskis buvo paskirtas beveik prieš 3 metus. Jis taip pat aptarnauja Judrėnų Šv. Antano Paduviečio parapiją bei aukoja Mišias Šv. Jono Krikštytojo koplyčioje Žadeikiuose. „Po truputį įgyju administravimo patirties – skaičiuoju, kad užtektų susimokėti už elektrą. Bet dar daug mokytis reikia“, – šypsojosi klebonas.
Spėjęs susipažinti su parapijiečiais jis jaučiasi tvirčiau. „Kai nieko nepažįsti, nejauku svetimame krašte. Dabar jau paprasčiau. Manau, ateityje dar labiau palengvės“, – optimistiškai kalbėjo pašnekovas.
Labiau pažinti parapijos žmones padėjo lankymasis jų šeimose kalėdojimo laikotarpiu – pirmą kartą teko susitikti su parapijiečiais jų aplinkoje. Tai kitoks santykis nei tada, kai žmonės kreipiasi į parapijos vadovą dėl savo reikalų. „Santykis su parapijiečiais užmegztas, jį reikia gilinti – niekas greitai neįvyksta, – sakė klebonas. – Veikiame, darome, kažkas pavyksta, kai kas neišeina – bandome iš naujo.“
Praėjusiais metais Endriejavo bažnyčia pagražėjo: šviesiai nudažius fasadą, įgijo spalvinį vientisumą. Papuošė naujas akcentas – laikrodis, iš toli matomas, be to, pasisekė įrengti įgarsinimo sistemą bažnyčios viduje ir išorėje.
„Pernai norėjome bažnyčios šventorių asfaltuoti, bet nepavyko, – atskleidė klebonas. – Šiemet rajono Savivaldybė skyrė 10 tūkst. eurų – bandysime remontuoti bažnyčios vidų – pakeisti, nudažyti grindis. Reikia tvarkytis, kad šviesiau, gražiau būtų.“ Jis pajuokavo, kad tarp kunigų sklando posakis, jog yra du amžini dalykai – Dievas ir bažnyčios remontas.
Atsidūrė antrame plane
Klebonas R. Romanovskis pastebėjo, kad Judrėnuose daugiau pagyvenusių žmonių. Ši parapija tradicinė, sauganti savo tradicijas. Endriejave yra jaunų šeimų, bet irgi sparčiai mažėja gyventojų. Pasak pašnekovo, pernai į paskutinę kelionę buvo palydėti 24 parapijiečiai, o pakrikštyta dvigubai mažiau. Užpernai rekordiškai daug mirčių – palaidojo net 37 žmones.
„Tokia tendencija ir kitose parapijose, – pastebėjo klebonas. – Kalbama, kad, ateityje itin sumažėjus gyventojų, dekanato centre gyvenantys keli kunigai ir aptarnaus parapijas.“
Į pamaldas abiejose bažnyčiose sekmadieniais susirenka panašiai tikinčiųjų – apie 20–30, anot klebono, tai priklauso ir nuo oro, ir nuo kitų dalykų. Jis dėkojo visiems, kurie ateina melstis.
Kokia bažnyčios ir Dievo reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje?
Pasak R. Romanovskio, Dievas pamažu atsiduria antrame plane, nes žmonės labai užsiėmę.
„Pasaulis vis labiau įgyja pagreitį – reikalaujama maksimaliai atsiduoti darbui, verslui. Daug pareigų žmonės turi darbe ir šeimoje. Antai jauni tėvai vežioja savo atžalas į mokyklą, užsiėmimus – dirba kaip taksi vairuotojai. Gal per tą užimtumą net sau nebelieka laiko, pritrūksta jo ateiti sekmadienį į bažnyčią“, – svarstė klebonas. Pašnekovo manymu, kiekvieno širdyje yra Dievas – jo neišsižadama. Žmonių gyvenime ne tik nuostabūs dalykai – visko pasitaiko, todėl sakoma, kad ištikus nelaimei žmogus kreipiasi į Dievą. „Ieškome Dievo, bet nelengva Jį surasti – kur Jis yra žmogaus gyvenime, pats turėtų atsakyti. Dievas kantriai mūsų laukia, niekada savęs nesiūlo ir per jėgą neprimeta. Dievas laukia, kada bus reikalingas. Tačiau blaškydamiesi, ieškodami laimės, kartais iššvaistome laiką taip ir nesuradę Dievo“, – kalbėjo kunigas Robertas.
Eiti šviesos link
„Velykų sekmadienį su tėvais eidavau į pamaldas gimtojo Dainavos kaimo Šalčininkų rajono koplyčioje, – kunigas prisiminė vaikystės patirtis. – Mūsų krašte buvo tradicija nešti šventinti pagrindinius patiekalus – margučius, duoną, kuriuos dėdavo ant velykinio stalo. Po Mišių namuose būdavo tikra šventė – susirinkdavo giminės, atvykdavo kitų svečių – buvo linksma. Juk Velykos – bendruomeninė, šeimų šventė.“
Šiemet 15 metų kunigystės šventimų sukaktį minėsiantis kunigas R. Romanovskis šv. Velykas sutiks Endriejavo, Judrėnų bažnyčiose ir Žadeikių koplyčioje aukodamas Mišias. Artimuosius aplankys tik po šių švenčių.
Jis pastebėjo, kad akcentuojamas Velykų šventimas, betgi Velykos – Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo šventė yra gavėnios, Didžiosios savaitės epogėjus. „Viešpats paaukojo save – už mus atidavė gyvybę, buvo pasmerktas mirčiai, nužudytas. Velykos – Viešpaties prisikėlimas, pergalė prieš blogį. Pergalė kaip pavasaris įsibėgėjantis. Jis skatina būti su Viešpačiu, kuris taptų stiprybe ir atrama mūsų gyvenime. Ieškodami laimės žmonės neturėtų pamiršti, kad ne tik žemiška laimė svarbiausia. Turime būti laimingi, bet žmogaus gyvenimas nesibaigia žemiška mirtimi. Reikia eiti šviesos link“, – kalbėjo klebonas R. Romanovskis.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
