Taip ir gyvenam

„Tam ir tam, ir tam“, – rėkauja reklamoje tariami pirkėjai, kraudami pirkinių vežiman viską iš eilės. „Taupykite, taupykite“, – rūsčiai gąsdina ekranų veidai, ištraukdami kartais sveiku protu nesuvokiamų taupumo pavyzdžių. „Man, man labiau reikia“, – tiesia rankas lengvatų ir pašalpų eilės. „Vaiką auginti taip brangu“, – tragiškai grąžo rankas jaunos mamytės ir skaičiuoja vaiko gyvenimo piniginę vertę. Taip ir gyvenam, kasdien su tomis pačiomis naujienomis, panašiai tartum koliažą dėliodami dienų paveikslą.
Kasryt pirkėjai ilgai knaisiojasi po parduotuvių lentynas, prie akcinių prekių iškart rikiuojasi eilutė, o po valandėlės jau toje vietoje žiojėja tik tuštuma. Popiet nuėjęs, ieškok neieškojęs, jau ne ką terasi, nesutaupysi ir tų keliolikos centų. Gal kitoj parduotuvėj, gal dar kitoj, čia nuo sviesto keli centai, čia kruopos pigesnės, ten dar kažkas. Kainos pučiasi, pakuotės traukiasi, žmonės perka. Sukasi kaip kas išmano. Kuriozinių situacijų irgi netrūksta. Štai vienas kaimo žmogelis susikūrė sau lyg ir elektros stotį. Kažkoks variklis, dubuo vandens, kažkas ten burzgia, vandenį plaka ir, esą, gaunasi elektra. Dieve, jam padėk. Tik kažkodėl prisimeni tą į grietinės puodynę įkritusią varlę, kuri, besistengdama iššokti, vis strykčiojo, blaškėsi, kol sumušė sviestą, o tada ėmė ir išlipo. Ką gi, atkaklūs ir sumanūs nepražūva. Kitas ūkininkas suskaičiavo, jog pigiau ne malkomis kūrenti, o grūdais, pila į krosnį avižas, miežius ir aiškina, jog tik taip žiemą išgyvensiąs. Jaunesni laipioja stogais, klijuoja saulės baterijas, stato vėjo malūnus. Sujudimas kaip reikiant.
Netrūksta darbo ir gyvenimo būdo formuotojams, nors irgi gerokai teko keisti kryptį. Dabar moko, kaip pigiai apsipirkti, kaip už kelis eurus madingai apsirengti, kokias keliones be pinigų pasirinkti ir kaip vestuves už porą šimtų atšokti. Tegul. Visi darbo nori, tad ir sukasi, net vagys ir sukčiai atkuto, sujudo. Pradžioj dar sukčiavo telefonais, prisistatinėdami banko darbuotojais, pensijų skirstytojais ar policininkais, dabar jau veržiasi į namus, „neša“ siuntinius, „tikrina“ vandens skaitiklius ir kitaip žmones apgaudinėja. Ypač nukenčia pensininkai. Nors tokį metą jau yra išgyvenę ir turėtų būti pasimokę, bet kadangi tai buvo seniai, budrumą praradę vėl lipa ant to paties grėblio. Ir, žinoma, gauna į kaktą. Ne mes vieni dar tikime žmogaus padorumu ir sąžine (beje, labai pamirštas žodis). Neseniai teko skaityti, kaip japonė pamilo vyriškį iš jo nuoširdžių laiškų taip, kad išsiuntė jam visas savo nemenkas santaupas. Mat jis prisistatė esąs kosmonautas, yra išskridęs į kosmosą ir niekaip negali grįžti į Žemę, nes tam reikia labai daug pinigų. Taip ir liko „kosmose“ su visais jos turtais.
Kažin ar anksčiau susimąstydavo žmonės, kiek kainuoja užauginti vaiką, ar taip racionaliai planuodavo? Kažin? Dabar jau apskaičiuota ir suma gąsdinanti – gero namo vertė. Jaugi pasirodo yra ir toks judėjimas, lyg klubas žmonių, kurie sąmoningai nusprendę nesusilaukti vaikų. Jie nori gyventi laisvai ir patogiai, daug keliauti, ilsėtis, turiningai leisti laisvalaikį, džiaugtis savo pomėgiais ir neapsisunkinti vaikų problemomis. Auginti vaiką – tai vadinasi patirti nuolatinių rūpesčių: darželio paieškos, paskui geros mokyklos (o kur tokią rasti), paskui paauglystė ir charakterio gludinimas, egzaminai… Nesibaigianti vargų grandinė, kurią vieni suvokia kaip žmogaus pašaukimą, o kiti – kaip įtampą ir laisvės suvaržymą. O tas pasakymas „noriu savo vaikui duoti viską, kas geriausia…“ Ar ne todėl tiek nelaimingų vaikų, kad jiems visai ne to reikia, ne taip jie suvokia visa, kas geriausia.
Ir rajone turime galvoti, kas čia geriausias. Tokia eilė į merus išsirikiavo, kad turbūt reikės ne vieno debatų vakaro, kol mintys bent kiek susidėlios. Viena triukšminga ponia iš Briuselio tuos, kurie daug svarsto, reikalauja, skundžiasi, netyli, išvadino gyventi nemokančiais, paprasčiau – nevykėliais. Tik ką daryti, kad tokių nevykėlių Lietuvoje jau kas penktas? O sveikatos ministras be kita ko paskelbė – kas aštuntam Lietuvos gyventojui reikalinga psichiatro pagalba. Dar pasirodė žinia, jog kas šeštas turi polinkį į nutukimą arba jau yra nutukęs, kas ketvirtas neturi jokių santaupų ir gyvena nuo algos iki algos. O jeigu priklausai visoms kategorijoms? Tad į klausimą „Kaip gyveni?“ visai dera atsakyti: „Kaip ir dauguma“.