Gyvulių ūkis? O gal vis dėlto valstybė
Nepaliauju galvoti, kuriai gyvulių rūšiai priklausau. O kokiai – kaimynai ir šiaip aplinkui šmirinėjantys įvairūs žmonės. Naminiai, laukiniai, nešuliniai, darbiniai, dekoratyviniai, pieniniai ar mėsiniai, o gal vilniniai?
Kažin ko mintis užkliūva už mulo, dar vadinamo asilėnu. Mulas apibrėžiamas kaip kumelės ir afrikinio naminio asilo hibridas. Natūraliai gamtoje sutinkamas retai, savaime nesiveisia, gimsta tik žmogaus, kuriam reikia didele ištverme ir darbingumu pasižyminčių gyvulių, užgaidos dėka. Nieko nepridėsi, darbingumo ir ištvermės dabar reikia ypatingai. Jei ilgai ir nuosekliai mus toliau pravardžiuos gyvuliais, kas ten žino, kaip sureaguosime. Juk sako, jei žmogui devyniskart pasakysi, kad jis – kiaulė, dešimtą kartą jau kriuksės. Dar nekriuksime, nors ne pirmi metai ir ne pirmas politikas mėgina įteigti, kad mes gyvename ne valstybėje, o „gyvulių ūkyje“, kitaip tariant, tvarte.
Ak, tas šelmis V. Pranskietis, kažkada tyčia ar ne žiniasklaidai prisipažinęs, kad visai nepažįsta jokio ūkininko Orvelo anei jo gyvulių. Kai jis ir kiti politikai prisiminė, kas jis toks, tas Orvelas, ir apie kokį ūkį baigiantis II pasauliniam karui jis ten rašęs, šios metaforos, lyg universalios baudžiamosios lazdos, griebėsi ne vienas Lietuvos politikas „negeriems“ piliečiams išdresuoti į gerus. O posakis apie lygius ir lygesnius gyvulius tapo labai madingas. Šiandien visi, pradedant jo Ekscelencija šalies prezidentu, baigiant kokiu „mažesniu“ politiku užuot pagarbiai kalbėję apie valstybę ir jos piliečius, bando įteigti, kad gyvename gyvulių ūkyje. Tik kažin kuris ūkininkas – to ūkio šeimininkas? Ir kokiuose nuo gimtinės nutolusiuose kurortuose leido laiką, kad valstybę pavertė ūkiu?
Neseniai eilinį kartą neeiliniam politikui (-ei) viešai po šia metafora pakišus planuojamą mokesčių reformą, nori nenori tenka imti apysaką į rankas ir dar kartą bent pavartyti. Jei tingisi gilintis, trumpoje apysakos reziumė pristatoma, kad „Gyvulių ūkis“ – žinomiausia anglų rašytojo George Orwello apysaka, kurioje, pasitelkiant satyrą ir alegorijas, kalbama apie politines galias, manipuliacijas visuomenės ideologijomis. Taikliai aprašoma, kaip utopijos vizija pavirsta į diktatūrą, kaip revoliucija, žadėjusi naudą visiems, tampa išdavyste. Kažin apie kurią „lygesnių gyvulių“ kastą iš tiesų autorius čia taip įtaigiai išdėstė? Žemaičiai nuo seno vartojo dar tokį posakį – „pati kiaulė žviegia, pati regztį drasko“.
Išeitų, kad garsiai deklaruojamoje aktyvioje visuotinėje kovoje su patyčiomis Lietuvoje, rodos, vis pralaimi eilinis pilietis. Kaskart klausydamasi ar stebėdama įvairių Vakarų valstybių žiniasklaidos pranešimus, mėginu įsivaizduoti, kaip sureaguotų tų šalių piliečiai, jei vieną dieną iš savo rinktų politikų ir aukščiausių šalies vadovų išgirstų viešai juos vadinant gyvuliais ar lyginant su gyvulių ūkiu – fantazijos neužtenka.
Lietuvoje – nieko, įprasta, gerai, varom toliau, jokios reakcijos, nes atbukome. Atbukome, nes žodis nebeturi galios ir pagarbos, galima „belenkaip“ kalbėti, rašyti, sakyti, vadinti – siaura skirtis tarp „priimtina“, „galima“ ir „netinkama“ nuskusta, suniveliuota taip, kad asmens orumas pralaimi kovoje su mūsų visuomenėje labai kerojančiomis patyčiomis.
Bala nematė tų keliamų mokesčių, bet su jais ir vėl išniro tas „gyvulių ūkis“. Nors ir būdama tų negerųjų gyvulių gretose, kuriuos dabar į teisingus gardus panoro suginti „gyvulinių finansų“ piemenaitė, asmeniškai kaip mulas tuos mokesčius dar paneščiau.
Visiškai suprantama, kad mokytojams reikia didesnių algų, gaisrininkai neturėtų važinėti senais tarybinę realybę menančiais zilais, aktoriai už repeticijos valandą turėtų uždirbti ne 75 centus, kaimuose norėtųsi važinėti padoriais keliais, o ne lyg Dakaro ralio tramplinais – ilgas sąrašas, ko reikėtų. Suprantama ir tai, kad įplaukos į biudžetą nenukris kaip kokia dangaus mana iš niekur. Iš to biudžeto norime semti visi, tad visiems reikėtų ir prisidėti. Turint galvoje, kokiu beprotišku metu gyvename, kokius pavojus tenka ir dar gali tekti įveikti, tuos diržus dar šiek galėtume ir pasiveržti. Betgi norėtųsi, kad tai nebūtų žaidimas į vienus vartus. Kad pareigos, garbės ir atsakomybės jausmas būtų prievolė ne tik eiliniam žmogui, bet visų pirma valdžius elitui. Kad suklydę pripažintų, kad klydo, juk nieko nenutinka tik tam, kas nieko nedaro. Kad neteisingai pasielgę viešai atsiprašytų ir turėtų drąsos atsistatydinti, kad tiesiog sąžiningai dirbtų savo darbą, kaip to reikalauja iš šalies piliečių. Tačiau šalies piliečiai – ne akli kurmiai, mato, kaip anie „lygesni“ už kitus kaip toje pasakaitėje apie katino, per dieną perbėgusio visas tris klases, mokslus, ir mūsų politikų gebėjimą per dieną pabūti kelių partijų nariais. Ir tai, kad vardan gardaus valgio šaukšto pasirašytų sutartį net su Pinčiuku, kad „pamiršta“ taip vadinamas „jaunystės klaidas“, kai apsidovanoja save ir vaikus postais, jei ne Briuselyje, tai Lietuvoje – įvairių apsidovanojimų sąrašą būtų galima tęsti, tada to eilinio piliečio entuziazmas būti sąžiningu mokesčių mokėtoju ištirpsta greičiau nei plonas buvęs šiemetinis pavasario ledas. Vietoje jo neretai randasi įniršis, net revanšo noras – ak, jūs šitaip, o mes va – taip. Kol šalies politinis elitas nenorės suprasti, kad reikalauti iš kitų aukštų moralės standartų, situacijos supratimo ir sąmoningumo galima tik tada, jei pats laikaisi tokių normų, tol mes, matyt, gyvensime pravardžiuodamiesi ir ne valstybėje, o gyvulių ūkyje.
Kartą žodis žvirbliu išlėkęs gali jaučiu sugrįžti per kokius rinkimus. Ne be reikalo kartų sukaupta išmintis patarė devynis kartus pamatuoti ir tik dešimtą kirpti. Tik kažin ar šį kartą kas nors bent laikė metrą rankose, o jau skaičiuoti… Beje, sako, jaunoji karta matematikos taip pat neįkabina. Gali būti, kad tai tiesa, ir ne tik dėl matematikos. Jaunos ir veržlios partijos bičiulių postų dalijimosi modelis vietoje inovacijų pagal klasiką „vsio zakono“ – sėkmingai perimtas. Kadangi esame tikri gamtos vaikai, tai be gamtos tvarinių – šįkart laukinių, mikliai judančių vandenyje, sinonimų nutikusio skandalo analizei vėl neišsiversta. Politiniuose vandenyse vėl išniro bebrai ir ūdros. Tiesą sakant, bebrai ir ūdros nesukčiauja, tik gana greitai nardo, mikliai plaukia ir nepaliaujamai ieško maisto.
Nesinorėtų tikėti, bet panašu, kad gyventi po gyvulių ir žvėrių įvaizdžiais, kol kryptingai naikinamas tradicinis šalies žemės ūkis, kol vietoje įprastų raguočių džiaugiamės vienaragiais, kol skraido įvairios pranešėjų antys, ir save reklamuoja liūtų klubai, yra priimtiniau. Tik ar visiems.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
