Pasirinkusi fiziką svajonės apie dailę neišsižadėjo
Ribotos galimybės ir abejonės kartais pakerpa didelių troškimų sparnus. Vis dėlto Daukšaičiuose gyvenanti Janina Žiužnienė savo svajonę – studijuoti dailę – pasiekė, nors pirmiausia įgijo fizikos mokytojo specialybę. Nuo mažens gabi dailei Janina iki šiol tapo paveikslus, kuriuos dovanoja, tačiau jų namuose tiek daug, kad būtų galima surengti ir parodą.
Pirmiausia – pedagoginis
Nuo dabartinių J. Žiužnienės namų Daukšaičiuose iki gimtųjų Jurkiškėje, Šilutės rajone, – tik puskilometris. Čia su broliais išvaikščiotos visos daubos, čia žemuogauta, riešutauta, grybauta.
Vidurinę mokyklą Janina baigė Veiviržėnuose. Nors norėjo studijuoti dailę, vis dėlto pasirinko fiziką. „Veiviržėnuose nebuvo dailės mokytojo. Sesuo, kuri mokėsi Telšiuose dailės technikume, sakė, kad neturiu dailės pagrindų ir neįstosiu, todėl pasirinkau fiziką“, – pasakodama šyptelėjo J. Žiužnienė. Baigusi Šiaulių pedagoginį institutą pagal paskyrimą įsidarbino vienoje Klaipėdos mokykloje. „Nebuvo lengva: klasėse po 30 mokinių, reikėjo ruošti egzaminams. Nesijaučiau gerai, nes manęs mokinių tėvai neatskyrė nuo vaikų – buvau mažutė, smulkutė“, – prisiminė Janina.
Noras giliau pažinti dailę mokant fizikos, niekur nedingo, todėl jauna pedagogė vakarais dailės mokykloje mokėsi to, kas skatino jos kūrybiškumą. Dailės alkis Janiną kurstė judėti toliau, todėl išdirbusi pagal paskyrimą trejus metus, kaip anuomet buvo privaloma, mokyklą ir fiziką ji paliko. Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje Janina sužinojo, kad netrukus bus reikalinga buhalterė. „Jei norėjau dirbti, turėjau išmokti ne tik buhalterijos, bet ir raštvedybos. Abu šie darbai sudarė pusantro etato. Išmokau ir dirbau 20 metų“, – pasakojo buvusi pedagogė. Dirbdama ji nusprendė stoti į Vilniaus dailės institutą. Palaikymo iš darbovietės nesulaukė. „Mandatinėje komisijoje irgi bandė perkalbėti, kad nestočiau, tačiau mano piešiniai niekuo nenusileido kitų piešiniams. Reikėjo laikyti ir fizikos egzaminą“, – su šypsena prisiminė Janina. Vos į vieną klausimą apie transformatorių ji pateikė tokį išsamų atsakymą, kad egzaminuotojai nieko daugiau neklausė.
Veržėsi tapyti
Derinti darbą ir neakivaizdinį mokslą lengva nebuvo, bet trokštamą tikslą, būdama darbšti ir atkakli, Janina pasiekė – dailės studijas baigė. Tačiau džiaugsmą netrukus pakeitė nerimas. Dailininkų sąjungos darbuotojai, pasak Janinos, atėjus Atgimimui, buvo atleisti, o naujas vadovas jų nebepriėmė. „Kai dukrelei Simonai buvo vieni, Klaipėdoje nebeturėjau darbo, grįžau į tėviškę ir… tapau ūkininke. Vienu metu melžiau šešias karves, auginau ir bulius. Taip vargau dešimt metų“, – sunkų gyvenimo laikotarpį prisiminė dviejų dukrų mama. Po fiziškai varginusių ir širdžiai nemielų darbų ūkyje dvasinę priebėgą ji rado Veiviržėnuose – mokyklos direktorius leido viename laisvame bendrabučio kambarėlyje tapyti. Atvažiavusi iš Jurkiškės į Veiviržėnus bent kartą per savaitę čia Janina galėjo išlieti savo jausmus paėmusi į rankas teptuką ir maišydama dažus.
Netrukus likimas vėl Janiną sugrąžino į mokyklą, tik ne į miesto. „Galvojau, kad kaime vaikai geručiai, bet, pasirodo, kad ne visai taip“, – atsiduso moteris, prisiminusi pirmąją savo darbovietę rajone – Pašlūžmio pagrindinėje mokykloje. Fizikos ir dailės vėliau ji mokė ir Judrėnuose, dailės – Veiviržėnuose. Čia Janina prisimena suruošusi epochų paradą. Kiekviena klasė rengėsi skirtingų epochų drabužiais. Vėliau mokytoja organizavo skrybėlių paradą. Kad jį pamatytų ir kaimynai Švėkšnoje, mokytoja pati ėmėsi iniciatyvos.
Dukros augo apsuptos mamos paveikslų, tačiau Monika pasirinko fiziką. Simonos originalų piešimą vaikystėje pastebėjusi Janina nenusimena, kad dukra rado kitą kelią – baigė viešojo atministravimo studijas, o neseniai įkūrė įmonę „Žvirblio puota“ ir kepa duoną, kruasanus ir kt. Janinos širdį džiugina keturi anūkai ir viena anūkėlė.
„Gražiausios mano dienos – vaikystė ir dabar, o visa kita – tik kova už būvį. Palikusi dar kartą tėvų namus, gyvenau dar dviejose vietose, o prieš 15 metų nusipirkau šį namelį, susiremontavau. Dabar esu nepriklausoma, galiu tapyti, kiek noriu. Vasarą darbuojuosi dirbtuvėlėse, žiemą – name. Kartais tapau ir galvoju, ar po manęs kam nors mano paveikslų reikės. Dedu į dėžes, gal kada bus įdomu anūkams ar proanūkiams, kitus dovanoju. Esu pardavusi gal vieną ar du“, – sakė vieną savo darbų parodą mokykloje prieš septynerius metus surengusi J. Žiužnienė.
Laima ŠVEISTRYTĖ
