Adventas: išgirsti Dievo balsą
Adventas yra pradžia naujų liturginių metų. Jis prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Šv. Kalėdas ir tęsiasi iki Kūčių vakaro. Taigi, rytoj, sekmadienį, uždegsime pirmąją advento žvakę. Tai yra ypatingas laikas, nes žmogui, nebetrukdomam pavasarinės gamtos vilionių, vasaros linksmybių įkarščio, rudens derliaus nuėmimo darbų, atsiranda galimybė daug daugiau laiko skirti savo vidiniam pasauliui, gilesniems apmąstymams. Kai aplink įsivyrauja tyla, daug lengviau pasinerti ir į maldą bei išgirsti Dievo balsą. Jėzus taip pat atėjo į pasaulį, kai tvarte tesigirdėjo švelnus gyvulių pūtavimas.
Tai metas, kai žmonės gausiau lanko bažnyčias, daugiau dėmesio skiria dvasiniam gyvenimui, dalyvauja rekolekcijose, stengiasi išgirsti ir įsidėmėti prasmingų minčių, skiria laiko užpildyti labai rimtas savo gyvenimo spragas ir ypač atkreipia dėmesį į šalia esančius brangius ir ne taip brangius žmones, jaučia pareigą padaryti daugiau gailestingumo ir atgailos darbų.
Šįmet adventas bus šiek tiek kitoks, nes vis dar kovojame su COVID-19 ir turime laikytis taisyklių, kurios garantuoja didesnį saugumą nuo užkrėtimo, bet kartu apriboja galimybę burtis bendruomenėse ir palaikyti fizinį kontaktą su daugeliu brangių artimųjų. Todėl tai bus įvairių klausimų kupinas laikas, kurių galbūt anksčiau neužduodavome.
Prasminiu požiūriu žvelgiant, tai bus gilesnių paieškų laikas. Pastarųjų dešimtmečių žmogus patyrė rimtą paviršutiniškumo krizę. Dėl didelio skubėjimo jis negalėjo prideramai nurimti ir pabūti su savimi. Jis buvo tarsi ištremtas iš savo sielos namų, izoliuotas iš savo dvasinės vienumos. O tai nėra gerai. Žmogus negali būti laimingas, negrįždamas į sielos namus ir netapdamas tikru žmogumi. Mažiau persiėmęs perdėtais pasaulio rūpesčiais, mažiau skubėdamas, mažiau rūpindamasis dovanomis, lemputėmis, blizgučiais, daugiau laiko skirdamas sau ir savo patiems artimiausiems, šių metų žmogus, manau, bus labiau nusiteikęs išlaikyti advento laikotarpiui būdingą budinčio ir besimeldžiančio laikyseną, tokią, kokią turėjo Zacharijas ir Elžbieta, piemenys ir Išminčiai, Marija ir Juozapas, ir bus labiau linkęs ieškoti ir tikrosios Kalėdų prasmės.
Adventas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „adventus“, kuris išvertus reiškia atėjimą. Prieš du tūkstančius metų Betliejuje, mažame Izraelio kaimelyje, į mūsų istoriją įėjo Dievo Sūnus Jėzus, pats Dievas atėjo gyventi mūsų gyvenimo. Todėl advento metu pirmiausia ruošiamės švęsti istorinį įvykį – Jėzaus, Dievo Mesijo atėjimą į mūsų tarpą. Tačiau adventas nėra skirtas tik prisiminti dviejų tūkstančių metų senumo įvykį, jis taip mums padeda išmokti priimti Viešpatį kasdienybėje. Juk Jėzus vis dar ateina ir dabar, šiandien ir kiekvieną akimirką. Jis ateina per Eucharistiją, sakramentus, krikščionių bendruomenę. Jis ateina į kiekvieno tikinčiojo širdį per maldą, Dievo Žodžio skaitymus ir visais atvejais, kai tik kreipiamės į Jį. Jis leidžiasi sutinkamas per mūsų artimuosius, pažįstamus, vargšus, atstumtuosius, sergančiuosius ir kt.
Advento metu krikščionys taip pat ilgisi galutinio Jėzaus atėjimo, kada pasibaigus viskam jis dovanos žmonijai gyvenimo pilnatvę savo Karalystėje. Krikščionys šiame pasaulyje ruošiasi šiai akimirkai. Jie žino, kad gyvenimo kelionė, kartais kupina tamsos ir kančios, yra pašaukta transformuotis į naują dangų ir naują žemę, kur Dievas bus su mumis; nebebus ašarų, kančių ar skausmo, o jo meilė bus visuose. Todėl ir pats krikščionių gyvenimas galėtų būti apibūdinamas kaip ilgas adventas; kaip egzistencija, kuri turi prasmę, kadangi yra susieta su besitęsiančiu ir ištikimu laukimu ateinančio Mesijo.
Tad linkiu sau ir visiems prasmingo laukimo. Juk visų mūsų troškimas yra tas pats, kad ateinanti Šv. Kalėdų šventė suteiktų suspaudimais pasižyminčioje kasdienybėje autentišką džiaugsmą, kylantį iš pajėgumo ranka paliesti Dievo gerumą, teikiantį vilties ir drąsos…
Kan. Viktoras AČAS,
Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas
