Agluonėniškių porą audimas sujungė visam gyvenimui
Agluonėniškiai tautodailininkai Rimantė ir Viktoras Šalčiai šią vasarą minėjo auksinių vestuvių sukaktį. Kaip poroje išgyventi ilgai ir laimingai? „Reikia bendro užsiėmimo, tikslo, turėti vaikų ir anūkų, kurie labai sujungia šeimą. Mūsų gyvenimas gražus ir spalvingas“, – patikino pašnekovai.
Povestuvinė kelionė – į Klaipėdą
Agluonėnuose didžiąją gyvenimo dalį praleidusiai R. ir V. Šalčių šeimai šie metai turtingi sukakčių ir įvykių. Neseniai Rimantė ir Viktoras artimųjų, ištikimiausių draugų apsuptyje šventė savo santuokos jubiliejų – auksines vestuves. Susirinko dvi dukros ir sūnus su antrosiomis pusėmis, anūkais, dalyvavo Rimantės mama, kuriai 97-eri metai, – keturios kartos minėjo įspūdingą santuokos sukaktį. Senolė, kaip ir kadaise, savo dukros šeimai palinkėjo gražiai gyventi, kol išskirs dangus.
„Šventei pasirinkome vasarą, mūsų pažinties dieną, – atskleidė Rimantė. – Jaunystėje mokiausi Vilniuje, prekybos technikume. Po diplomų įteikimo išleistuves šventėme viename sostinės restorane. Jose dalyvavo iš uostamiesčio atvykęs draugės brolis Viktoras, kuriam kritau į akį – visą vakarą mane šokdino.
Taip ir prasidėjo mūsų draugystė.“ Ji truko tik pusmetį – devyniolikmetė ištekėjo už 5 metais vyresnio jūreivio. „Mūsų povestuvinė kelionė buvo iš Radviliškio (iš ten esu kilusi) į Klaipėdą, – šypsojosi R. Šalčiuvienė ir pridūrė: – Į užsienį keliauti pradėjome vėliau – aplankėme daug šalių.“
Brangiausio turto nesidalinsi
Pusę amžiaus laimingai gyventi poroje ne kiekvienam pasiseka. „Reikia norėti gyventi kartu, – sakė Rimantė. – Mūsų pirmagimei Erikai iš pirmosios meilės šiemet 50 metų. Už 3 metų gimė sūnus Matas – jam suteikėme garsaus žurnalisto, keliautojo, visuomenės veikėjo Mato Šalčiaus, Viktoro dėdės, vardą. Vėliau susilaukėme dukros Viktorijos. Tai kada išsiskirti, kai tiek rūpesčių, užsiėmimų? Ir tai gyvenimo laimė: kam dalinti turtą, kurį taip brangini?“
Beje, močiute ji tapo 39-erių, o šiemet 70-metė Rimantė įgijo prosenelės statusą: neseniai R. ir V. Šalčiai šventė Melindos Liepos gimimą.
R. Šalčiuvienė – ne tik Klaipėdos rajone žinoma tautodailininkė, turinti meno kūrėjos statusą, tautodailės darbų parodų dalyvė, laureatė. Tradicinių amatų puoselėtoja yra pelniusi Klaipėdos rajono savivaldybės Ievos Simonaitytės premiją.
Rimantė audimą atrado prieš 45 metus – su šiuo amatu buvo susipažinusi, nes audė jos močiutė. Agluonėniškė tebeaudžia iki šiol, bet jau ne taip intensyviai. Daug metų R. Šalčiuvienė dirbo Agluonėnų mokykloje su būrelį „Audimo pasaulyje“ lankančiais moksleiviais, taip pat vaikų darželyje auklėtojos padėjėja etnokultūrai.
V. Šalčių nuo jaunumės buvo patraukęs boksas – jis kurį laiką dirbo Gargždų sporto mokykloje treneriu. Šiuo pomėgiu buvo užkrėtęs ir sūnų Matą. Tačiau Rimantė ir vyrą, ir sūnų išmokė austi. „Senovėje audėjai buvo vyrai, vadinami atkočiai – moterys mezgė, o jie sėdėjo staklėse, nes audimui reikia fizinės jėgos, – dėstė R. Šalčiuvienė. – Vėliau vyrai susidomėjo technika ir moterims paliko šį sunkų darbą.“
Bendras pomėgis
R. Šalčiuvienė audė su vyru, padėjo ir sūnus, kuris net audimo raštus kūrė. Rimantė iš savo išausto lininio audinio siuvo rankines, kuprines, kitus moteriškus aksesuarus, kuriuos kartu su austais kaišytiniais takeliais, servetėlėmis pristatydavo mugėse.
Šalčiai kartu važiavo į muges, su savo darbais dalyvavo tautodailininkų parodose ne tik Klaipėdos rajone. Beje, audėjas Viktoras taip pat tautodailininkas. „Mūsų gyvenimas labai spalvingas – nebuvo nė vieno laisvo savaitgalio, – atskleidė Rimantė. – Apie 20 metų vykome į Nidą, Joninių šventę, apie 30 metų dalyvavome Kaziuko mugėje Vilniuje, važiuodavome į Pranciškaus mugę, į šventę „Skamba skamba kankliai“. O ten – šventinis šurmulys, koncertai, susitikimai su kitų sričių tautodailininkais – daug pažinčių, draugų iš tų laikų.“
R. Šalčiuvienė važiuodavo ne tik į Jūros šventę Klaipėdoje, bet ir tada, kai atvykdavo kruiziniai laivai. Į uostamiestį ji vežėsi audimo stakles ir demonstravo šį amatą. „Mes visur kartu su vyru važiavome – labai smagu, įdomu mugėse, – kalbėjo Rimantė. – Šią vasarą dalyvaujame edukacijose Vėžaičiuose, Veiviržėnuose – susitinkame su giminėmis, bendraujame su žmonėmis – labai įdomu.“
„Mes visada tarėmės ir viską darėme kartu – mus jungė bendri užsiėmimai, – patikino V. Šalčius. – Aš buvau atsakingas už ūkinę dalį, o žmona – už namų virtuvę, kultūrą.“
Rimantė siūlydavo, į kokį koncertą nuvykti ar spektaklį pažiūrėti. „Nebuvo laiko pyktis, bartis – reikėjo galvoti, kaip visur suspėti, – kalbėjo Rimantė. – O jeigu vienas kitam nusibosdavome, tai pasiimdavau knygą ir – į miegamąjį, kad nebūtų kivirčų. Mūsų namuose lėkštės nedužo – mūsų vaikai užaugo laimingi – ramioje aplinkoje, jie mums už tai dėkoja.“
R. ir V. Šalčiai santuokos sukaktis visada paminėdavo savo šeimos narių apsuptyje. Išmoningai – prie šeimos aukuro pakartodami santuokos priesaiką, sumainydami aukso žiedus jie atšventė auksinį santuokos jubiliejų.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
